Liepos 6-oji – Valstybės diena: švenčių dienos ištakos

Apie liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną

1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas liepos 6-ąją paskelbė švenčių diena. Tai buvo visiškai nauja valstybės šventė, įprasminusi ilgą Lietuvos valstybingumo tradiciją. Šią tradiciją buvo ypač aktualu pabrėžti 1990–1991-aisiais, kai Lietuva vadavosi iš okupacijos ir dėjo didžiules pastangas sugrįžti į Europos ir pasaulio valstybių bendriją. Liepos 6-osios šventimo tradicijos formuojasi nuo 1991-ųjų, kai pirmą kartą buvo surengtas Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos šventimas. Šiandien liepos 6-oji žinoma kiek kitu pavadinimu – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena. 

1990 metais liepos 6-oji tapo švenčių diena – Valstybės diena 

1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas nutarė: „Paskelbti valstybine švente Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.“, taip pat „Paskelbti švenčių dienomis: sausio 1-ąją – Naujųjų metų dieną; sekmadienį ir pirmadienį – krikščionių Velykas (pagal vakarietiškąją tradiciją); pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos dieną; liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną; lapkričio 1-ąją – Visų Šventųjų ir mirusiųjų minėjimo (Vėlinių) dieną; gruodžio 25-ąją ir 26-ąją – Šventas Kalėdas.“ Įstatyme buvo įtvirtintas liepos 6-osios dienos pavadinimas – Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena,   ši diena tapo ne darbo diena. 

Rengiant šį įstatymą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas kreipėsi į Lietuvos žmones ir organizacijas, 1990 m. rugpjūčio 28 d. paskelbdamas kreipimąsi dienraštyje „Lietuvos aidas“, kuriuo prašė siųsti savo siūlymus dienraščio redakcijai ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijai, kokias šventes Lietuvos žmonės ir organizacijos pageidautų švęsti.  Tuo metu galiojęs įstatymas dėl švenčių buvo priimtas 1990 m. vasario 9 d., dar iki Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Nors šiame įstatyme jau buvo įrašyta vasario 16-oji, tačiau jame taip pat buvo numatytos ir okupacinį režimą įtvirtinančios šventės. Štai kodėl buvo imtasi Švenčių dienų įstatymo peržiūros. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komisija rengdama Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymą konsultavosi ir bendradarbiavo su Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutu. Buvo ieškoma šventinės dienos, kuri atspindėtų ilgametę Lietuvos valstybingumo tradiciją. Dalis Lietuvos istorikų, teisininkų ir dvasininkų pasiūlė į švenčių dienų sąrašą įtraukti liepos 6-ąją. „[…] Neabejotina, kad Lietuvos valstybingumo diena turi tapti liepos 6 d. – turime tvirtai pripažinti istorijos mokslų daktaro Edvardo Gudavičiaus nustatytą šią Mindaugo karūnavimo dieną. Mokslininkų kruopštus nuoseklumas atmeta visas abejones. Valstybinis šios dienos pagerbimas turi tapti mūsų duokle Lietuvos valstybingumo pradžiai, istorinės tiesos atstatymui. Siūlome Aukščiausiosios Tarybos deputatams paskelbti valstybine švente, įvardinant ją Lietuvos valstybingumo diena.“  Prof. Edvardo Gudavičiaus tyrimai patvirtino, kad karalius Mindaugas yra pirmasis Lietuvos valdovas. Istoriniuose šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš penkių vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių. Tą kartą Lietuvos kunigaikščiai sudarė taikos sutartį su Voluinės kunigaikščiais. Į vyresniųjų kunigaikščių penketą Mindaugas ir jo brolis Dausprungas, tikėtina, pateko dar ne dėl asmeninių pasiekimų, o savo statusą paveldėję. Praėjus 20 metų istoriniai šaltiniai liudijo „Mindaugo Lietuvą“ – jo sukurtą Lietuvos valstybę, kurią dar reikėjo apsaugoti nuo vidaus opozicijos, kaimyninių valstybių puldinėjimų, krikštu ir diplomatija atvesti į krikščioniškų valstybių bendriją. Šią užduotį Mindaugui iš dalies pavyko įgyvendinti – 1253 m. Kulmo vyskupas Henrikas karaliaus karūnomis vainikavo Lietuvos kunigaikštį Mindaugą ir jo žmoną Mortą. Prof. Edvardas Gudavičius nustatė tikėtiną karūnacijos datą – 1253 m. liepos 6-ąją. 1251 m. įvykęs Mindaugo krikštas ir 1253 m. vykusi karūnacijos ceremonija leido jaunai Lietuvos valstybei tapti to meto lotyniškosios viduramžių Europos politinės sistemos dalimi ir įteisino Lietuvos karaliaus Mindaugo, kaip suverenaus Europos monarcho, valdžią. Nors katalikiška Lietuvos karalystė gyvavo vos 10 metų, svarbiausias karaliaus Mindaugo karinės, politinės ir diplomatinės veiklos laimėjimas – suvienyta Lietuvos valstybė – išliko, nepaisant istorinių iššūkių. Mindaugo karūnacijos diena tapo svarbiu, simboliniu atskaitos tašku, įprasminusiu Lietuvos valstybės pripažinimą Europoje. 1990 m. nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos politikams rūpėjo panašūs iššūkiai – nuvesti Lietuvą į Europą ir įtvirtinti jos tarptautinį pripažinimą. Po diskusijų parlamente dėl liepos 6-osios pavadinimo į 1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymą liepos 6-oji buvo įrašyta kaip „Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena.“

Apie liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną

1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas liepos 6-ąją paskelbė švenčių diena. Tai buvo visiškai nauja valstybės šventė, įprasminusi ilgą Lietuvos valstybingumo tradiciją. Šią tradiciją buvo ypač aktualu pabrėžti 1990–1991-aisiais, kai Lietuva vadavosi iš okupacijos ir dėjo didžiules pastangas sugrįžti į Europos ir pasaulio valstybių bendriją. Liepos 6-osios šventimo tradicijos formuojasi nuo 1991-ųjų, kai pirmą kartą buvo surengtas Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos šventimas. Šiandien liepos 6-oji žinoma kiek kitu pavadinimu – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena. 

1990 metais liepos 6-oji tapo švenčių diena – Valstybės diena 

1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas nutarė: „Paskelbti valstybine švente Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.“, taip pat „Paskelbti švenčių dienomis: sausio 1-ąją – Naujųjų metų dieną; sekmadienį ir pirmadienį – krikščionių Velykas (pagal vakarietiškąją tradiciją); pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos dieną; liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną; lapkričio 1-ąją – Visų Šventųjų ir mirusiųjų minėjimo (Vėlinių) dieną; gruodžio 25-ąją ir 26-ąją – Šventas Kalėdas.“ Įstatyme buvo įtvirtintas liepos 6-osios dienos pavadinimas – Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena,   ši diena tapo ne darbo diena. 

Rengiant šį įstatymą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas kreipėsi į Lietuvos žmones ir organizacijas, 1990 m. rugpjūčio 28 d. paskelbdamas kreipimąsi dienraštyje „Lietuvos aidas“, kuriuo prašė siųsti savo siūlymus dienraščio redakcijai ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijai, kokias šventes Lietuvos žmonės ir organizacijos pageidautų švęsti.  Tuo metu galiojęs įstatymas dėl švenčių buvo priimtas 1990 m. vasario 9 d., dar iki Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Nors šiame įstatyme jau buvo įrašyta vasario 16-oji, tačiau jame taip pat buvo numatytos ir okupacinį režimą įtvirtinančios šventės. Štai kodėl buvo imtasi Švenčių dienų įstatymo peržiūros. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komisija rengdama Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymą konsultavosi ir bendradarbiavo su Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutu. Buvo ieškoma šventinės dienos, kuri atspindėtų ilgametę Lietuvos valstybingumo tradiciją. Dalis Lietuvos istorikų, teisininkų ir dvasininkų pasiūlė į švenčių dienų sąrašą įtraukti liepos 6-ąją. „[…] Neabejotina, kad Lietuvos valstybingumo diena turi tapti liepos 6 d. – turime tvirtai pripažinti istorijos mokslų daktaro Edvardo Gudavičiaus nustatytą šią Mindaugo karūnavimo dieną. Mokslininkų kruopštus nuoseklumas atmeta visas abejones. Valstybinis šios dienos pagerbimas turi tapti mūsų duokle Lietuvos valstybingumo pradžiai, istorinės tiesos atstatymui. Siūlome Aukščiausiosios Tarybos deputatams paskelbti valstybine švente, įvardinant ją Lietuvos valstybingumo diena.“  Prof. Edvardo Gudavičiaus tyrimai patvirtino, kad karalius Mindaugas yra pirmasis Lietuvos valdovas. Istoriniuose šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš penkių vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių. Tą kartą Lietuvos kunigaikščiai sudarė taikos sutartį su Voluinės kunigaikščiais. Į vyresniųjų kunigaikščių penketą Mindaugas ir jo brolis Dausprungas, tikėtina, pateko dar ne dėl asmeninių pasiekimų, o savo statusą paveldėję. Praėjus 20 metų istoriniai šaltiniai liudijo „Mindaugo Lietuvą“ – jo sukurtą Lietuvos valstybę, kurią dar reikėjo apsaugoti nuo vidaus opozicijos, kaimyninių valstybių puldinėjimų, krikštu ir diplomatija atvesti į krikščioniškų valstybių bendriją. Šią užduotį Mindaugui iš dalies pavyko įgyvendinti – 1253 m. Kulmo vyskupas Henrikas karaliaus karūnomis vainikavo Lietuvos kunigaikštį Mindaugą ir jo žmoną Mortą. Prof. Edvardas Gudavičius nustatė tikėtiną karūnacijos datą – 1253 m. liepos 6-ąją. 1251 m. įvykęs Mindaugo krikštas ir 1253 m. vykusi karūnacijos ceremonija leido jaunai Lietuvos valstybei tapti to meto lotyniškosios viduramžių Europos politinės sistemos dalimi ir įteisino Lietuvos karaliaus Mindaugo, kaip suverenaus Europos monarcho, valdžią. Nors katalikiška Lietuvos karalystė gyvavo vos 10 metų, svarbiausias karaliaus Mindaugo karinės, politinės ir diplomatinės veiklos laimėjimas – suvienyta Lietuvos valstybė – išliko, nepaisant istorinių iššūkių. Mindaugo karūnacijos diena tapo svarbiu, simboliniu atskaitos tašku, įprasminusiu Lietuvos valstybės pripažinimą Europoje. 1990 m. nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos politikams rūpėjo panašūs iššūkiai – nuvesti Lietuvą į Europą ir įtvirtinti jos tarptautinį pripažinimą. Po diskusijų parlamente dėl liepos 6-osios pavadinimo į 1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymą liepos 6-oji buvo įrašyta kaip „Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena.“  

1991 metais pirmą kartą švenčiama liepos 6-oji 

1991 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos valstybinės vėliavos“,  kuriuo nustatė Lietuvos valstybės vėliavos etaloną ir apibrėžė, kur, kada ir kaip turėtų būti iškeliama valstybės vėliava. Šioje įstatymo redakcijoje buvo nurodyta, kad valstybės šventės dieną –Vasario 16-ąją – būtina iškelti valstybės vėliavą „prie valstybinės valdžios ar valdymo organų, įmonių, įstaigų ir organizacijų pastatų, gyvenamųjų namų“,  kitomis dienomis valstybės vėliava turėjo būti iškeliama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui nutarus. 

1991 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl Valstybės dienos“,  kuriuo paragino pažymėti liepos 6-ąją ir tą dieną iškelti Lietuvos valstybės vėliavą prie valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų ir gyvenamųjų namų. Nutarimas skelbė: „Liepos 6-ąją Lietuva pirmąjį kartą oficialiai švenčia valstybės dieną – Mindaugo karūnavimo metines. Prieš 738 metus tą dieną Mindaugas, pirmasis Lietuvos karalius, gavo popiežiaus skirtą karūną, o jo suvienyta Lietuva – krikščioniškosios Europos pripažinimą. Nuo tų laikų Lietuva brangino ir visomis išgalėmis gynė savo valstybingumą, kaip svarbiausią tautos gyvavimo sąlygą. Ir mes – gyvoji tautos karta, esame paveldėję tą kilnią priedermę. Valstybės dienai pažymėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nutaria: liepos 6-ąją dieną pagal Valstybinės vėliavos įstatymą iškelti Lietuvos valstybinę vėliavą.“  Palaipsniui susiformavo tradicija kasmet liepos 6-ąją iškelti Lietuvos valstybės vėliavą (trispalvę). Vėliau ši nuostata buvo įtvirtinta ir įstatymu.  

1991 metais liepos 6-oji pirmą kartą buvo oficialiai švenčiama kaip Valstybės diena, skirta Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavo metinėms pažymėti. 

Visą straipsnį skaitykite ČIA