Keturios pamokos, kurias išmoko San Franciske restoraną įkūrę lietuviai
San Franciske atradus šviesaus interjero „Broadway Grill” restoraną, kuriame dažnai skamba gyva muzika ir patiekiamas amerikietiškas maistas, sunku būtų įtarti, kad ši vieta priklauso lietuviams. Visgi krapai salotose ir juoda duona gali sužadinti lietuviškus receptorius ir išduoti, kad šią erdvę kuria Asta Venclovaitė ir jos vyras Džiugas Dzikaras. Kelionė restorano verslo brodvėjumi lietuviams buvo dinamiška, o su kai kuriomis brangiomis pamokomis gali susipažinti ir „Draugo” skaitytojai.
„Jūs esate Čikagoje, taip? Ir rašote apie žmones visoje Amerikoje? Kam gali būti įdomu Čikagoje skaityti apie restoraną San Franciske?” – pokalbio pradžioje paklausė restorano savininkė Asta, man išreiškus norą parašyti straipsnį apie „Broadway Grill” istoriją. Taip, laikraščiui tikrai įdomu, kaip sekasi lietuviams visoje Amerikoje, atsakiau pašnekovei. Be to, kaip galbūt visai nekeista, vėliau ir Čikaga atsiskleidė pokalbyje kaip Astos ir jos vyro Džiugo pažinties vieta.
Viešojo maitinimo industrijoje Asta dirba daugiau nei 27-erius metus. Pradėjusi padavėjos kelią dar būdama studente Kaune, vėliau, į JAV atvykusi su studentams skirta viza, įgūdžius tobulino N. Carolina valstijoje, o dar vėliau ir San Franciske. Asta yra dirbusi įvairaus tipo restoranuose, įskaitant ir aukštos klasės, tačiau niekada jos pečių neslėgė vadybinės atsakomybės.
„Vyras man vis sakydavo, kad tau reikia savo restorano. Aš sakiau, kad nieko man nereikia. Aš grįžtu namo, nereikia dėl nieko sukti galvos, galima atsipalaiduoti”, – pasakoja 48 metų iš Anykščių kilusi Asta.
Visgi kvietimas imtis verslo suskambo labiau, kai itin sukilus nekilnojamojo turto kainoms šeima nusprendė parduoti turimą namą. Gavusi pinigų 2019 m. gruodį įsigijo pusryčių kavinę San Jose ir pradėjo dirbti sau. Tiesa, tai nebuvo svajonių viena, prisimena Asta.
„Nusipirkome šį restoraną, jis buvo truputį apleistas, bet kažką pabandėme sugalvoti. Tai buvo mano vyro idėja. Aš maniau, kad tai nesąmonė, valandą reikės nuo namų važinėti, bet mane įkalbėjo”, – teigia ji.
Ilgai netrukus po to įvykiai pasisuko dar įdomesne linkme.
„Mano vyras sako, kad čia toks kitas restoranas yra. Sakau, ar tu išprotėjai? Mes jau turime vieną restoraną, turime du vaikus, važinėju po valandą pirmyn-atgal. Bet čia toks pastatas, jis sako, istorinė, kampinė vieta, buvęs bankas, tokių nebūna. Pasiūlė nueiti pasižiūrėti ir nuėjome”, – prisimena Asta.
Kaip baigėsi nekaltas vizitas, turbūt jau supratote. 2020 m. pradžioje Asta ir Džiugas, kuriam šiuo metu yra 46-eri, tapo Burlingame (miestelyje prie San Francisko įlankos) esančio „Broadway Grill” restorano savininkais. Dabar šeima turi du vaikus, du restoranus ir vis dar praktiškai jokios tikros vadybinės patirties.
Asta pasakoja, kad nuosavas verslas padovanojo daugybę vertingų pamokų. Kokios jos?
Pirmoji pamoka – apsibrėžti partnerystę iš anksto
„Mano svajonė buvo sukurti restoraną, kuriame žmonėms būtų malonu. Kur gali atsipalaiduoti ir jaustis kaip namie. Visada norėjau, kad maisto kokybė būtų aukšta, bet restoranas nebūtų prabangus, prieinamas visiems”, – pasakoja Asta, pridėdama, kad tokioje aplinkoje ir jai yra maloniausia dirbti.
„Broadway Grill” atrodė kaip gera vieta įgyventi šią viziją. Tačiau jau turint vieną restoraną San Jose, antrajam įsigyti pritrūko pinigų. Tad lietuviai nusprendė jungtis į partnerystę ir perpirkti esamą verslą.
Agentas, kuris surado restoraną, mums sako, kad pažįsta virtuvės šefą, kuris irgi nori restorano ir turi patirties. Mes susitikome su juo, jis logiškai kalbėjo, sakom gerai, būkime partneriais, – juokasi Asta. – Visiškai jo nepažinodami. Tada atsirado dar vienas žmogus, kuris tapo partneriu.”
Anot pašnekovės, partnerystė buvo sunki, nes ji prasidėjo neaptarus pagrindinių klausimų, sąlygų, kurie vėliau pradėjo rastis diskusijų ar net konfliktų forma.
„Jie mus stūmė daryti restoraną su baltomis staltiesėmis. Sakiau jiems, kad aš nenoriu baltų staltiesių, noriu, kad jis būtų prieinamas visiems, būtų galima ateiti su šeimomis, šortais, kad visi galėtų būti atsipalaidavę”, – vieną iš skirtumų pažymi Asta.
Ji prisimena patirtį iš prabangaus „baltų staltiesių” restorano: „Aš jaučiausi kaip robotas. Turi visiems pasakoti tą pačią istoriją. Nenorėjau pergyventi dėl to, kur padėsi šakutę ant stalo ar vyno taurę. Norėjau sukurti bendruomenę, kad žmonės ateitų ir galėtų atsipalaiduoti.”
Suvokus, kad toliau dirbti darosi vis sunkiau, po dvejų metų bendro darbo kartu partneriai nusprendė skirtis – iš pradžių Asta su Džiugu siūlė išpirkti jų dalį, tačiau nutiko taip, kad pinigų pasiskolinę lietuviai tapo vieninteliais restorano šeimininkais.
Antroji pamoka – visada eiti į priekį
Akylesniam skaitytojui galėjo kilti klausimas – antrąjį restoraną lietuviai įsigijo 2020-aisiais, covido pandemijos metais. Kaip tai paveikė jų verslą?
„Savaitę verkiau. Į darbą vyksti 6 valandą ryto, dirbi ir ‘eini į minusą’, moki nuomas už abu restoranus. Dar neseniai buvau padavėja ir visi buvę kolegos tapo bedarbiais, gavo išmokas ir laimingi nieko neveikė, atostogavo, o aš turiu eiti į darbą ir dar dirbti nuostolingai. Galvojau, ką aš dabar darysiu? Negaliu sulaužyti 5 metų sutarties. Savaitę savęs gailėjau”, – dabar besišypsodama prisimena Asta.
Visgi po to ji teigia suvokusi, kad taip tęstis nebegali ir reikia gyventi toliau, ieškoti sprendimų. Kelias nebuvo lengvas, prisimena Asta, tačiau viskas galiausiai susiklostė gerai.
„Toliau dirbau, daug dirbau. Su šefu dviese dirbdavom. Ir indus ploviau, ir viską dariau. Bandėm tualetinį popierių pardavinėti, bandėme suktis kaip tik galėjome. Kai dirbi, neturi laiko kada savęs gailėti”, – pasakoja ji.
Po šešių mėnesių nuo antrojo restorano įsigijimo lietuviai pardavė pusryčių kavinę San Jose.
„Nieko blogo savęs pagailėti. Jeigu jautiesi blogai, leisk sau taip jaustis. Bet paskui turi suvokti, kad gyvenimas nestovi vietoje, niekas tavęs nelauks, kol nustosi savęs gailėti. Kai pagalvoji, viskas yra reliatyvu. Gali savęs gailėti, kad tavo restoranas dirba nuostolingai, bet jeigu sirgtum vėžiu ir turėtum penkis kartus per savaitę chemoterapiją, negalėtum pajudėti iš lovos, tai geriau norėtum turėti restoraną”, – svarsto Asta.
Trečioji pamoka – tiesiog pradėti
Pašnekovė pasakoja, kad „Broadway Grill” – senasis ankstesnių savininkų sugalvotas restorano pavadinimas, kurį nusprendė pasilikti perėmę verslą. Tiesa, vėliau suprato, kad tai buvo klaida, mat restoranas neturėjo geros reputacijos. Šiuo metu restoranas „Google” žemėlapiuose sulaukęs daugiau nei 500 atsiliepimų, kurių bendras įvertis yra 4,4 žvaigždutės, „Tripadvisor” tinklalapyje 100 atsiliepimų bendras įvertinimas yra 4 žvaigždutės, o „Yelp” – daugiau nei 700 komentarų patirtis suapvalinta iki 3,5 žvaigždutės iš penkių. Asta teigia, kad rezultatai būtų dar geresni, jeigu ne internetiniai atsiliepimai, palikti prie ankstesnių savininkų.
Kita vertus, ji teigia, kad restorano verslas išmokė mažiau svarstyti ir greičiau pradėti veikti.
„Aš buvau didelė idealistė – norėjau viską padaryti tobulai arba nedaryti visai. Įsigijus restoraną kurdavau, kurdavau ir vis dar ne tobula, ne tobula. Paskui suvokiau, kad jeigu lauksi tobulumo, nieko gyvenime nepadarysi. Geriau pabandyti, o jeigu neišeis, pabandysi kažką kitą. Ypatingai covido laikais alternatyvius variantus teko galvoti. Tai nušlifavo mano charakterį”, – įžvalgomis dalijasi Asta.
Ketvirtoji pamoka – neprisirišti prie žmonių
Daugiau nei dvi dešimtis viešojo maitinimo industrijoje praleidusi Asta teigia gerai pažįstanti žmones, yra empatiška ir rūpestinga. Tačiau vadybinė pozicija kviečia į santykius su žmonėmis, ypač darbuotojais, žiūrėti iš naujos perspektyvos.
Verslininkės teigimu, pradėję veiklą kartu su vyru buvo linkę prisirišti prie darbuotojų, tačiau ilgainiui suvokė, kad „viskas gyvenime yra pakeičiama”.
„Buvo iš pradžių sunku paleisti žmones. Nepaisant to, kad nebuvome patenkinti darbuotojais, covido laiku buvo sunku jų rasti, tai laikėmės įsikibę kolektyvo, – prisimena Asta. – Buvo labai didelė pamoka: galvojome, kaip mes galėtume valdyti restoraną be vieno mūsų darbuotojo, kuris atrodė idealus. Tačiau pagavome jį vagiantį ir teko išmesti iš darbo. Galvojome: o, Dieve, kas dabar bus? Vietoje jo suradome naują kolektyvo narį ir restoranas ne tik nesubyrėjo, kai kurie dalykai netgi į teigiamą pusę pakrypo”, – juokiasi pašnekovė.
Atverti erdvę naujoms galimybėms
Verslininkė teigia, kad nors kasdienė veikla džiugina, restorano ateitis nėra aiški. Teigia, kad nepaisant nemažo įdirbio, suburtos klientų bendruomenės, noriai čia koncertuojančių muzikantų ir sėkmingai pragyventos pandemijos, kurios neatlaikė didesni ir žinomesni dešimtmečius veikę restoranai, galą su galu sudurti nelengva.
„Kiek dar šitą restoraną laikysime, neaišku, nes labai sunkus darbas. Norisi atsipalaiduoti, su vaikais daugiau pabūti, nedirbti visų savaitgalių ir švenčių, – pasakoja ji. – Pasiilgstu dienų, kai nueini į darbą, uždirbi pinigus, kai yra kažkoks stabilumas. Čia būna, kad dirbi ir dar turi pridėti savų pinigų, kad sumokėtum kitiems žmonėms. Tai psichologiškai yra labai sunku.”
Daugiau nei dvidešimties metų draugystė Astai ir Džiugui padovanojo du vaikus – 15 metų Naglį ir 13 metų Smiltę. Čikagoje bendrų draugų gimtadienyje susipažinę lietuviai į gyvenimą ir jo teikiamas galimybes žiūri atvirai. Pasak Astos, galbūt jau atidirbta viešojo maitinimo industrijoje ir galima imtis kitos veiklos – gyvenimas per trumpas daryti tą patį. Tik ką? Lai pasiūlo pats gyvenimas, sako ji.
„Aš tikiu, kad kai padarai erdvės savo gyvenime, tarkime, restorano nebelieka, atsiranda galimybės, apie kurias dabar net nepagalvoji. Taigi tuomet atsirastų galimybės sužinoti, kokia kryptimi norėtum judėti toliau, – savo požiūriu dalijasi ji ir priduria: – Labai daug ko mane išmokė šis restoranas – tos gyvenimo pamokos išlieka visam gyvenimui.”
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Liepos 25 d. numeryje, Vol. CXV NR. 59)
Rėmėjai
