Gintarė Jautakaitė: „Žvelgdama į savo gyvenimą galvoju, kad Dievas mane įkalindavo ir paleisdavo, įkalindavo ir paleisdavo“

Jau beveik 40 metų JAV gyvenanti krištolinio balso dainininkė, pianistė, kompozitorė, poetė Gintarė Jautakaitė viešai nėra pasakojusi, kokiomis aplinkybėmis išvyko už Atlanto. Menininkė buvo persekiojama saugumiečių, ketino užsidaryti vienuolyne, tačiau likimas jai pasiuntė mylintį vyrą, ir gyvenimas ėmė tekėti kita vaga.

Gintarė į Kauną grįžo ilgesniam laikui. Pasak jos, meno srityje nusipelnę tėveliai sulaukė garbaus amžiaus, ir laikas su jais tampa vis neįkainojamesnis. Be to, vokalistė buvo pakviesta dainuoti Lietuvos Respublikos Prezidento inauguracijos šventėje.

Kai Gintarę aplankėme tėvelių namuose, ji stovėjo prie molberto, – purslotos jūros paveikslas buvo beveik baigtas. Regis, menininkei Dievulis davė ir drėbtelėjo. Ji ne tik rašo poeziją, dainas, programuoja ir aranžuoja savo kūrinius, filmų muziką, bet ir kuria keramiką, grafiką, drabužius, yra diplomuota integralinės mitybos specialistė, sodininkė, landšafto dizainerė, gilinasi į kvantinę fiziką. Dabar randa laiko ir tapybai. Jai, nuo vaikystės vertinančiai visa, kas laisva, artimiausia yra marinistinė tema. Bet…

„Žvelgdama į savo gyvenimą galvoju, kad Dievas mane įkalindavo ir paleisdavo, įkalindavo ir paleisdavo“, – sako G. Jautakaitė.

Talentas – iš tėvelių

„Pirmą dainą „Vieversėlis“ sukūriau būdama 6-erių. Ir laimėjau radijo dainų konkursą. Tėveliai dirbo muzikos mokykloje, dainą atliko mamytės vadovaujamas choras. Aš dainavau solo, ir tada pirmą kartą dingtelėjo mintis – kaip smagu būti pripažintai. Kai per radiją paskelbė apie šį laimėjimą, vos nenumiriau iš laimės. Būdama 13-os, sukūriau dainas „Mediniai žirgeliai“, „Dobilo širdy“.

Iš kur talentas? Kompozicija – iš tėvelio, poezija – iš mamytės, balsas – iš abiejų. Mano tėvelis ir dabar kuria muziką, jie abu buvo muzikos mokyklos mokytojai, vadovavo chorams, mamytė įkūrė Sakralinės muzikos mokyklą. Sesutė Salvinija – dirigentė, vadovavo chorui „Giesmė“. Chorinę muziką girdėjau ir gėriau į save nuo gimimo. Atsimenu, maža sėdžiu aukštoje žolėje, skinu pienes ir klausausi gražiausios pasaulyje dainos „Kur giria žaliuoja“, – ją repetavo miesto dainų šventei. Man krūtinę gniaužė, virkdė – kaip gražu buvo!

Visą straipsnį skaitykite MOTERIS.lt