Kaip tekėjo XVI amžiaus didikės ir karalaitės: nuo Bonos Sforcos iki Barboros Radvilaitės

XVI amžiuje aukštuomenės moterų likimai dažnai būdavo nulemiami ne asmeninių jausmų, o dinastinių veiksnių – vis dėlto meilė ir maištas prieš politinius išskaičiavimus galėjo pakeisti istorijos eigą.  Tarptautinė paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Istorijų namuose kviečia pažvelgti į dvi išskirtines moteris – Barborą Radvilaitę ir Kotryną Jogailaitę, susipažinti su jų gyvenamąja aplinka, auklėjimu, įtaka šiuolaikiniam dizainui ir menui, kultūriniu palikimu tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje.  

Viena iš parodos kuratorių Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Milda Kvizikevičiūtė pokalbyje pasakoja apie XVI a. karalaičių ir didikių vestuves, jų aplinkybes ir tradicijas. Kotrynos Jogailaitės ir Barboros Radvilaitės vedybų istorijos leidžia suprasti ne tik aną laikmetį, bet ir to laikmečio moters galios ribas bei galimybes. 

Milda, ar galėtumei papasakoti apie karalaičių vestuves XVI a. apskritai?  

Sprendimas sutuokti du žmones anuomet buvo rimtas pareiškimas, ko galima tikėtis iš šeimos ir giminės. Tai galbūt nėra taip aktualu Kotrynos Jogailaitės atveju, bet Barbora Radvilaitė buvo didikų šeimos atstovė, o tai, už kokio jaunikio ji ištekės, daug pasakė apie Radvilų giminės įtaką. 

Pirmą kartą Barbora ištekėjo už Stanislovo Goštauto. Jis buvo kilmingas ir turtingas jaunikis. Barbora tuo metu buvo 15-os, o Stanislovas – 29-erių. Ši santuoka buvo tvirtas Radvilų pareiškimas, kad jų giminė yra verta būti sąjungoje su kita turtinga ir įtakinga gimine. Panašūs procesai vykdavo ir karališkuosiuose sluoksniuose ieškant jaunikio ar nuotakos. Svarbu buvo surasti tinkamą partnerį ar partnerę kilmės, turto, galios ir įtakos atžvilgiu.

Ir, žinoma, kad abiem pusėms tiktų? 

Taip! Dargi – o tai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo reglamentuota – kilminga nuotaka turėjo išreikšti savo sutikimą tekėti. LDK šiuo požiūriu buvo progresyvi šalis. Pirmajame Lietuvos Statute (1529 m.) buvo nustatyta, kad moteris negali būti ištekinta ne savo noru. Tiesa, laisva santuoka moters ir vyro atžvilgiu teisiškai buvo apibrėžtos kiek skirtingai. Pavyzdžiui, Žygimantas Augustas formaliai paklausė sesers Kotrynos Jogailaitės, ar ji sutinkanti tekėti už Jono III Vazos. Šis klausimas turėjo būti suderintas su pačia nuotaka, kad būtų išvengta prievartinio ištekinimo, net ir tuo atveju, kai santuoka buvo iš anksto suplanuota. Juk žinome, kad didžioji dalis to laikotarpio didikų ir kilmingųjų santuokų negimė iš meilės, o buvo nulemtos geopolitinių susitarimų. 

Kai nuotaka sutikdavo tekėti, būdavo sudaroma vedybinė sutartis. Ji buvo sudaroma ne tarp jaunikio ir jaunosios, kaip galėtume įsivaizduoti ir kaip vyktų šiais laikais, bet tarp nuotakos globėjų (tai galėjo būti tėvas ar brolis) ir jaunikio arba jaunikio globėjų. Nuotakos nuomonė buvo svarbi, bet dėl konkrečių vedybinės sutarties detalių ji nesitardavo. 

Jaunikis įsipareigodavo saugoti, ginti, mylėti ir gerbti būsimą žmoną ir užtikrinti finansinę jos gerovę. Buvo apibrėžiama, kokius turtus jaunikis paliks nuotakai, kaip vyks vaikų auklėjimas, jeigu jų bus. Iš jaunosios pusės buvo įsipareigojama skirti kraitį. Karališkojo sluoksnio kraičiai buvo labai dideli. Pavyzdžiui, Kotrynos Jogailaitės kraitis buvo 107 tūkst. talerių vertės. Įvertinus to laikotarpio LDK ir Lenkijos Karalystės per metus gaunamas pajamas, tokia suma sudarė apie ketvirtadalį visų metinių valstybės pajamų. Kotrynos kraityje buvo daugybė dalykų: Niurnbergo meistrų darbo paauksuotos taurės, sidabrinės lėkštės su paauksuotais karališkais herbais, šaukštai ir šakutės, itališki puodai, keptuvės ir pyragų formos; aukso ir sidabro vėriniai su deimantais, smaragdais ir rubinais, perlų kepurėlės, grandinėlės ir apyrankės. Kotrynos drabužių skrynia verta princesės titulo – 95 suknelės, 16 sijonų, 31 kepuraitė ir skrybėlaitė. O kur dar aksomai ir atlasai, sabalų kailiai, siuvinėta šilko patalynė, damasto baldakimai. Bet kraičio sąraše ne tik rūbai ar stalo reikmenys – Kotryna vežėsi baldus, kilimus, veidrodžius, stalo laikrodžius. Net kunigų arnotus, mišių taurę su patena ir šventintą vandenį. Kartu keliavo keliasdešimt dvariškių ir tarnų būrys: virtuvininkas, daiktų prižiūrėtojas, sidabro ir stalo prižiūrėtojas, pažai, dvaro ponios ir panelės, net dvi mažo ūgio moterys vardu Dorotėlė ir Barborytė.  Vestuvės buvo labai brangus reikalas.  

Tuoktuvių šventė būdavo didžiulė, organizuojama visam dvarui ir miestui. Žinoma, kad Kotrynos Jogailaitės vestuvių šventė Vilniuje truko savaitę.  

Visą straipsnį skaityti We love Lithuania