Prisiminus Sausio 13-osios įvykius

Gruodžio mėnesį, dvi prelegentės,  Andrea Giedraitis ir Daiva Venckus, atėjo pasikalbėti su Los Andželės Šv. Kazimiero Mokyklos dvyliktokais apie jų pergyvenimus ir išgyvenimus Lietuvoje tarp 1989-1997 metų. Jos abi skirtingu metu buvo Lietuvoje, bet prisiminimai panašūs. Mokiniai atidžiai klausėsi, kaip Andrea prisiminė lankymą Vilniaus Universitete ir  įdomiausią dalį – sėdėjimą rusų kalbos kursuose. Atsineštame foto albume  iš to laikotarpio, ji sudomino mokinius kasdieninio to meto gyvenimo Lietuvoje nuotraukomis. Andrea aiškino apie kariuomenės paradą, kuris vyko kiekvienais metais rusus pagerbti. Matydama kareivius su šautuvais ir tankus važiuojančius per gatves, nukrėtė šiurpas, nes pagalvojo, gal kas iš tų kareivių nuotraukose sugrįžo sausio 13-osios savaitgalį su visai kitu planu. 

Buvo smagu matyti mokinių nušvitusius veidus, kai nuotraukose atpažino žinomas vietas Vilniuje, pvz. Gedimino prospektą, ir pastebėjo panašumus ir pasikeitimus nuo tų laikų. Tuo pačiu, Andrea savo foto albume turėjo originalią telegramą, kurią Vytautas Landsbergis buvo išsiuntęs su pranešimu, kad paskelbs nepriklausomybę. Albume buvo rusiškų rublių, kuriuos mokiniai galėjo apžiūrėti. Išklausyti jos pergyvenimus Lietuvoje ir sugrįžimą ten gyventi baigus universitetą  buvo ne tik mokiniams įdomu, bet ir reikšminga, nes jie patys beveik išvakarėse savo universiteto pradžios. Gal pokalbis paskatins juos pagyventi užsienyje, ar net pačioj Lietuvoje.

Daiva Venckus pristatė savo pergyvenimus Lietuvoje tuoj po sausio 13-osios įvykių. Tą savaitgalį turėjo išskristi į Lietuvą, kai tankai jau įvažiavo į Vilnių. Jos tėvai nenorėjo, kad ji vyktų, bet  vistiek išskrido, nors turėjo į Rigą skristi, o ne į Vilnių. Susiradus, kaip nuvažiuoti į Lietuvą, ji sakė buvo neramu ir keista pervažiuoti sieną, nes sienos kontrolės nebuvo. Visur buvo tuščia. O pravažiuojant kiekvieną mažą miestelį ar kaimelį, ji pastebėjo nepaprastai daug Lietuvos vėliavų visokiausių dydžių plevesuojant pirmą kartą po virš penkiasdešimt metų. Tai buvo jai įkvėpiantys momentai.

Klausytis Daivos apibūdinimo žmonių Vilniuje, jų energiją buvo tiesiog neįtikėtina. Sunku suprasti, kad žmonių vienybė sukėlė tokią stiprią energiją, kurią niekas iš lietuvių masės nenorėjo suardyti smurtu ar muštynėmis. Vienas mokinys paklausė, kaip taip išėjo, kad nei vienas lietuvis net akmens nenumetė į rusus. Daivos atsakymas buvo paprastas bet gilus: užaugę ir gyvenę tokioj sistemoj, kuri visus lygiom smaugė, lietuviai suprato, kad betrūko tik vieno žmogaus išsišokimo ar agresyvumo rusams, kad pateisintų jų aršų atsiliepimą. Tai būtų baigta lietuviams. Žmonių masė suprato, kad vieno žmogaus nevykęs pasirinkimas paveiktų visus. Jaučiasi, kad dabar pasaulyje šio sentimento labai trūksta.

Mokiniai taip įdomiai praleido laiką, kad net jo pritrūko! Buvo galima ilgiau pasiklausyti prelegenčių. Pamoka ne tik įdomiai praleista, bet ir istorinės žinios apšviestos tikrų įvykių ir prisiminimų šviesa. Ką Lietuva, Latvija ir Estija atsiekė taikiai atgauti nepriklausomybę, turėtų ne tik būti tema apie kurią yra kalbama ir mokoma, bet turėtų būti gerbiama ir švenčiama.

Daiva Venckus turi tinklalapį, kuriame surašta laiko juosta sausio 13-osios ir ankstyvesnių politinių įvyki: https://daivavenckus.com/history/. Skatinu visus apsilankyti.