JAV lietuvė Gintarė Kiznienė: „Tik palaikydami vieni kitus galime kurti stiprią diasporą“

Daugeliui emigracija prasideda nuo labai asmeniško jausmo, kurį sunku tiksliai įvardyti – vidinio poreikio keisti kryptį, ieškoti platesnių galimybių ar tiesiog išgirsti save naujoje aplinkoje. Jau daugiau nei dešimtmetį Jungtinėse Valstijose gyvenanti ne pelno siekiančios organizacijos „Lithuanian Sisters“ įkūrėja Gintarė Kiznienė atvirai pasakoja apie emigracijos kainą ir dovanas, buvimą tarp dviejų pasaulių, moterų bendrystės svarbą ir nematomą lyderystės pusę išeivijoje, ir kaip bendruomenės ir palaikymas keičia patirtis gyvenant svetur.

Gintare, JAV gyveni jau daugiau nei dešimt metų, penkerius iš jų – Kalifornijoje. Kas paskatino išvykti iš Lietuvos ir pabandyti kurti gyvenimą už Atlanto?

Gyvendama Lietuvoje, Panevėžyje, net ir pabaigusi mokslus, įsitvirtinusi darbe bei sukūrusi šeimą, giliai viduje jaučiau, kad tuo metu gyvenau ne savo gyvenimą. Tai buvo susiję ne tiek su vieta, kiek su vidiniu jausmu – atrodė, kad svarbūs dalykai, idėjos ir galimybės vyksta kažkur kitur. Šis jausmas tapo viena iš priežasčių, kodėl norėjau išvykti. Tuo metu gal dar ne iki galo supratau, ko ieškau, bet noras išvykti buvo labai aiškus.

Į Jungtines Valstijas atvykau kaip į nuotykį. Viską mačiau per smalsumo prizmę: norėjosi pažinti naują šalį, pakeliauti, parodyti vaikams, kaip gyvena žmonės kitose kultūrose. Buvau nusiteikusi pozityviai – su atvirumu ir noru patirti. Apie JAV tada žinojau tiek, kiek buvau mačiusi filmuose. Tik vėliau, jau gyvendama JAV, ypač Kalifornijoje, supratau, kad tas pasaulis, kurį bandžiau atrasti, nėra viena konkreti vieta. Greičiau tai žmonės, ryšiai ir jausmas, kad esi savo vietoje.

Ką dabar, praėjus ne vieniems metams svetur, pavadintum didžiausiu emigracijos iššūkiu, kaina už naują gyvenimą, ir ką išskirtum kaip didžiausią emigracijos dovaną, atradimą?

Didžiausias emigracijos iššūkis man buvo suprasti, kad net ir labai stengiantis ne viskas priklauso nuo manęs. Ilgainiui supratau, kad esu tarsi tarp dviejų pasaulių – jau nebe Lietuvoje, bet ne iki galo čia, Jungtinėse Valstijose. Būtent iš čia atėjo ir vienišumo jausmas kartu su tapatybės klausimu: kas aš esu dar?

Yra dalykų, kurių tiesiog neatsinešiau – kalbos niuansų, amerikiečiams suprantamo humoro, kultūrinių kodų, gebėjimo skaityti tarp eilučių. Dėl to kartais jaučiausi lyg nuolat turėčiau įrodyti ne tik tai, kad esu verta būti išgirsta ir priimta, bet ir tai, kad apskritai čia priklausau.

Didžiausia emigracijos dovana man tapo žmonės ir jų gerumas. Iš paprastų, kartais visai mažų gestų – ištiestos rankos, padrąsinančio žodžio, nuoširdaus pokalbio – supratau, kiek daug gali bendrystė. Ypač svarbi tapo moterų draugystė ir palaikymas. Taip pat emigracija leido iš naujo atrasti Lietuvą ir dar labiau sustiprino mano jausmą, kad didžiuojuosi esanti lietuvė. Man svarbu, kad Lietuvai ir jos žmonėms sektųsi, o ryšį su Lietuva šiandien kuriu per kalbą, vaikams perduodamas lietuviškas tradicijas ir aktyvų darbą diasporoje.

Emigracijoje ne tik kūrei karjerą, stengeisi dėl geresnio gyvenimo, savo ir šeimos gerovės, bet ir aktyviai įsitraukei į lietuviškas veiklas, lietuvybės puoselėjimą ir saugojimą. Dalyvavai lietuvių bendruomenės veiklose, o prieš keletą metų įkūrei „Lithuanian Sisters“ – ne pelno siekiančią organizaciją, jungiančią visas lietuvių kilmės moteris pasaulyje. Kaip kilo mintis įkurti šią seseriją? Kodėl nepakako lietuviškų veiklų vietos bendruomenėse?

Į lietuviškas veiklas emigracijoje įsitraukiau gana natūraliai – per bendruomenės renginius, susitikimus, šventes. Tos veiklos yra labai svarbios ir reikalingos: jos palaiko kalbą, tradicijas, leidžia jaustis ne vieniems. Tačiau laikui bėgant pradėjau jausti, kad man pačiai ir daugeliui sutiktų moterų trūksta erdvės kitokiam, gilesniam pokalbiui.

Tai nebuvo klausimas dėl renginių ar veiklų kiekio. Greičiau dėl turinio ir formos – dėl galimybės kalbėti ne tik apie šventes ar tradicijas, bet ir apie gyvenimą išeivijoje: vienišumą, tapatybę, karjerą, motinystę, santykius, vidinius iššūkius.  „Lithuanian Sisters“ idėja gimė iš asmeninio poreikio ir daugybės pokalbių su kitomis lietuvėmis. Norėjosi palaikančios erdvės moterims, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jos gyvena. Šiandien „Lithuanian Sisters“ kuriami projektai jungia moteris iš skirtingų šalių – suteikia galimybę susitikti, dalintis patirtimis, palaikyti vienai kitą ir kartu stiprinti ryšį su Lietuva.

Koks pagrindinis „Lithuanian Sisters“ kaip organizacijos tikslas ir vizija?

Pagrindinis organizacijos tikslas – vienyti lietuves moteris ir kartu kurti projektus bei programas, kurios padėtų lengviau prisitaikyti prie gyvenimo išeivijoje – tiek socialiai, tiek kultūriškai. Iš šio tikslo natūraliai kyla ir organizacijos vizija: palaikanti ir įkvepianti lietuvių moterų bendruomenė, kurioje moterys jaučiasi matomos ir išgirstos. Noriu kurti bendryste ir tarpusavio palaikymu paremtą erdvę, kurioje moterys dalinasi patirtimi ir per bendras patirtis augina viena kitą.

Visą straipsnį skaitykite www.pasauliolietuvis.lt