Kelionė laiku Švenčionių rajone: etnografiniai kaimai, saugantys senosios Aukštaitijos dvasią

Švenčionių rajone dar galima atrasti vietų, kuriose laikas, regis, teka lėčiau. Palei siauras kaimų gatves čia rikiuojasi medinės pirkios, svirnai ir kluonai, už tvorų stovi bendravimui skirti suoleliai, o senųjų sodybų langai žvelgia į šimtmečius menančius laukus.

Keliaujant po Mėžionis, Kretuonis, Modžiūnus, Vidutinę, Kasčiukus ir Ziboliškę galima ne tik pamatyti tradicinę Aukštaitijos architektūrą, bet ir pajusti ankstesnių kartų gyvenimo ritmą. Čia istorija slypi ne vien muziejų ekspozicijose – ji vis dar gyva kaimų gatvėse, mediniuose pastatuose ir vietos žmonių puoselėjamoje aplinkoje.

Gatviniai kaimai – XVI amžiaus palikimas

Dalis Švenčionių rajono kaimų susiformavo XVI amžiaus antroje pusėje, vykdant Valakų reformą. Tuomet gyvenvietės buvo planuojamos palei vieną pagrindinę gatvę, o sodybos statomos vienoje arba abiejose jos pusėse.

Gyvenamieji namai dažniausiai būdavo atsukti galais į gatvę, o už jų stovėjo svirnai, tvartai, kluonai, daržinės ir pirtys. Tokia kaimų struktūra padeda suprasti, kaip anuomet buvo organizuojamas šeimos gyvenimas, ūkio darbai ir bendruomenės kasdienybė.

Šiandien išlikę etnografiniai ir tradicinę gatvinę struktūrą išsaugoję kaimai yra vertinga Švenčionių krašto istorijos dalis.

Kretuonys – senasis kaimas prie ežero

Aukštaitijos nacionaliniame parke, netoli Kretuono ežero, įsikūrę Kretuonys – vienas vertingiausių Švenčionių krašto gatvinių kaimų. Jis susiformavo XVI amžiaus antroje pusėje ir iki šiol išlaikė senąją užstatymo struktūrą.

Palei pagrindinę gatvę iš abiejų pusių išsidėsčiusios sodybos, kurių gyvenamieji namai atsukti į gatvę, o ūkiniai pastatai stovi giliau kiemuose. Kaime išliko XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės pirkių, svirnų, tvartų, kluonų bei pirčių. Senąją aplinką papildo kryžiai, šuliniai ir aviliai.

Ypatingo dėmesio vertos iš stambių rąstų suręstos trobos ir dviaukščiai svirnai su balkonėliais. Ežero artumas ir aplinkiniai miškai Kretuonims suteikia išskirtinę ramybės atmosferą. Į vakarus nuo kaimo esantis pilkapynas primena, kad šiose apylinkėse žmonės gyveno gerokai anksčiau, nei susiformavo dabartinė gyvenvietė.

Mėžionys – medinės architektūros pasakojimas

Prie Mėžios, dar vadinamos Mėže, upelio, maždaug 8 kilometrai į pietvakarius nuo Švenčionių, įsikūrę Mėžionys. Kaimas susiformavo XVI amžiaus antroje pusėje per Valakų reformą.

XVIII amžiuje Mėžionys priklausė Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, o XIX amžiuje – Cirkliškio dvaro savininkams grafams Mostovskiams. Netoliese esantis Mėžionių pilkapynas liudija dar senesnę vietovės istoriją.

Išretėjusiame gatviniame kaime iki šiol galima pamatyti XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios sodybų. Senosios pirkios statytos iš tašytų arba apvalių rąstų, o greta jų išlikę svirnų, tvartų, kluonų ir kitų tradicinių ūkinių pastatų.

Medinės trobos, sodai, pievos ir per kaimą vedantis kelias kuria autentišką senosios Aukštaitijos peizažą.

Visą straipsnį skaitykite We love Lithuania