Sietlo bendruomenės žvaigždė – Rimas Mikšys

LT

Vyresnės kartos bendruomenės nariai Rimą Mikšį prisimena kaip ilgametį, ketvirtąjį Vašingtono valstijos lietuvių bendruomenės pirmininką, tačiau vien pareigos nepasako, kokį pėdsaką jis paliko žmonių širdyse. Trylika metų vadovavimo – tai ne tik ilgas laikas. Tai šimtai susitikimų, pokalbių, sprendimų, renginių, ištiestų rankų ir žmonių, kuriems reikėjo pagalbos. Už ilgametę ir prasmingą veiklą jis apdovanotas Lietuvių Bendruomenės apdovanojimu. Pastaruoju metu jis pasitraukė iš visuomeninės veiklos.

Į bendruomenės gyvenimą kartu su žmona Donna p. Mikšys įsitraukė 2001 metais. Nuo pat pradžių abu pasižymėjo nuoširdumu, svetingumu ir gebėjimu pasirūpinti tuo, kas kitiems kartais atrodydavo neįmanoma. Jų namuose ir gyvenime visada atsirasdavo vietos žmogui, kuriam jos reikėjo. Dar tais pačiais metais jie rūpinosi prof. Vytauto Landsbergio, jo žmonos ir apsaugos viešnage. Vėliau jų namų durys buvo atviros poetui Tomui Venclovai, ambasadoriui Vygaudui Ušackui ir daugeliui kitų Lietuvai bei lietuviškai kultūrai svarbių žmonių. Kiekvienas sutiktas žmogus buvo vertas dėmesio, gero žodžio ir pagalbos.

Jo rūpestis lietuviška bendruomene buvo platus. Jis prisidėjo prie Roslyno kapinių priežiūros ir paminklo pastatymo, vadovaujant Viliui Žalpiui. Tačiau lietuvybės puoselėjimas jam nesibaigė vien bendruomenės renginiais. Ypatingą vietą jo veikloje užėmė Baltijos studijos Vašingtono universitete. P. Mikšys buvo vienas iš tų žmonių, kurie ne tik kalba apie paramą, bet tyliai ją įgyvendina. Jis nuolat dalyvaudavo ir remdavo Baltijos studijų renginius, tarp jų ir tradicinį paramos vakarą „Švento Martyno naktis“. Jo pastangomis universitete pasodinti ąžuoliukai, minint Skandinavijos studijų 15 metų. P. Mikšys rašė straipsnius į „Tulpė Times“ ir „Vakarų vėjus“, fotografavo bendruomenės renginius ir taip išsaugojo daugybę akimirkų, kurios šiandien tapo mūsų bendros istorijos dalimi. Jo fotografijose ne tik renginiai. Jose žmonės bendrauja, švenčia, susitinka. Jis mokėjo pastebėti žmogų.

2012 metais pradėjus kurti mokyklą, p. Mikšys buvo šalia nuo pat pirmųjų žingsnių. Jis padėjo suburti bendruomenę pasitarimui, dalyvavo susitikimuose, tvarkė dokumentus, lankė institucijas ir padėjo įveikti daugybę mažų, bet būtinų darbų, be kurių didelė idėja taip ir galėtų likti tik idėja. Jis niekada neleisdavo žmogui vienam „lipti į kalną“ siekiant tikslo. Mokyklai pradėjus veikti, p. Mikšį buvo galima sutikti kiekvieną šeštadienį: tarp vaikų, tėvelių, pamokose, renginiuose, visur, kur reikėjo pagalbos. Ir, žinoma, su fotoaparatu rankose, įamžinant vaikų šypsenas ir smagias mokyklėlės akimirkas. Jo bendradarbiavimas su prof. Guntis Šmidchens taip pat atvėrė duris Baltijos studijų dėstytojoms iš Lietuvos. P. Mikšys pasirūpindavo jų atvykimu į mokyklą, priėmimu ir globa. Net ir baigęs vadovauti bendruomenei, jis dar ilgus metus liko šalia „Lino“ mokyklos – žmogus, į kurį buvo galima atsiremti, kai reikėdavo pagalbos.

P. Mikšys visada dirbo tyliai, ramiai, sąžiningai ir atsakingai. Jis nereikalavo padėkos ir nesiekė būti dėmesio centre. Jam svarbiausia buvo ne tai, kas bus paminėtas ar kieno vardas bus išgirstas. Svarbiausia buvo padaryti tai, ko reikia žmogui, bendruomenei ir Lietuvai. Žmogų labiausiai apibūdina tai, kad atsiradus naujai idėjai, jis būdavo šalia. Jei reikėdavo pagalbos, padėdavo. Jei kažkam trūko pasitikėjimo, padrąsindavo. Jei reikėjo patarimo, išklausydavo. Jei žmogus nežinojo, nuo ko pradėti, p. Mikšys padėdavo žengti pirmą žingsnį.

Ir šalia jo visada buvo Donna Mikšys. Ji ne tik palaikė vyro darbus, bet ir pati buvo jų dalis: savo idėjomis, energija, pasitikėjimu ir ryžtu. Jų abiejų bendrystė tapo svarbia mūsų bendruomenės gyvenimo dalimi. P. Mikšys ir Donna turi ne tik darbų sąrašą. Jie turi žmonių prisiminimus. Prisiminimą apie atviras duris. Apie gerą žodį. Apie pagalbos ranką. Apie žmogų, kuris ateidavo ne tada, kai jo paprašydavo, bet dažnai tada, kai pats pastebėdavo, kad jo reikia.

Galbūt tikrasis žmogaus palikimas ir yra ne apdovanojimai, ne pareigos ir ne užrašyti darbai. Tikrasis palikimas – žmonės, kurie dėl jo jautėsi stipresni, drąsesni ir ne vieni. P. Mikšys buvo ir tebėra toks žmogus: žmogus su didele širdimi, kurioje užtenka vietos visiems.

EN

Members of the older generation remember Mr. Mikšys as the longtime fourth president of the Lithuanian-American Community in Washington State, but a title alone cannot describe the mark he left on the hearts of the people around him. Thirteen years of leadership was not simply a long period of service: it meant hundreds of meetings, conversations, decisions, events, helping hands, and people who needed someone they could rely on. For his many years of dedicated service, he received an award from the Lithuanian-American Community for his outstanding leadership. Recently, he has stepped back from community life.

Mr. Mikšys and his wife, Donna, became actively involved in the community in 2001, and from the very beginning they stood out for their sincerity, hospitality, and remarkable ability to take care of whatever needed to be done. There was always room in their home and in their lives for someone who needed help. That same year, they helped arrange the visit of Professor Vytautas Landsbergis, his wife, and their security detail. Over the years, their home welcomed poet Tomas Venclova, Ambassador Vygaudas Ušackas, and many other important guests connected to Lithuania and Lithuanian culture. Every person he met deserved attention, a kind word, and a helping hand.

His commitment reached far beyond local events. He contributed to the preservation of the Roslyn Cemetery and to the construction of its monument under the leadership of Vilius Žalpis. Baltic Studies at the University of Washington held a special place in his heart: he regularly attended and supported Baltic Studies fundraising events, including the traditional St. Martin’s Night, and helped organize the planting of oak trees at the university for the 15th anniversary of Scandinavian Studies. He wrote for Tulpė Times and Vakarų Vėjai, photographed community events, and preserved countless moments that are now part of our shared history. His photographs captured people talking, celebrating, and reconnecting. He really knew how to notice people.

When the school was founded in 2012, Mr. Mikšys was there from the very beginning. He helped bring the community together to discuss the idea, attended countless meetings, assisted with paperwork, and visited institutions, turning a seemingly impossible idea into reality through all the small but essential tasks that so often go unseen. He never let anyone “climb the mountain” alone. Once the school opened, he was there every single Saturday, among the children and parents, in classrooms, at celebrations, wherever help was needed, and usually with his camera in hand. His collaboration with Professor Guntis Šmidchens also opened doors for Baltic Studies lecturers from Lithuania to visit the school, and he made sure they were welcomed and looked after. Even after stepping down from community leadership, he remained involved with Linas School for many years, a person people could turn to whenever help was needed.

Mr. Mikšys always worked quietly, calmly, honestly, and responsibly. He never demanded recognition or sought the spotlight. What mattered was doing what was needed for a person, for the community, and for Lithuania. He is best described by what happens when a new idea appears: he is there. When help is needed, he helps. When someone lacks confidence, he encourages them. When someone needs advice, he listens. And when someone does not know where to begin, he helps them take that first step.

Beside him has always been Donna. She not only supported her husband’s work but was an important part of it, bringing her own ideas, energy, confidence, and determination. Together they became an important part of the life of our community. Mr. Mikšys and Donna have much more than a list of accomplishments. They live on in our everyday lives and memories: memories of an open door, of a kind word, of a helping hand, of someone who was there not only when asked, but often because they had already noticed that someone needed them.

Perhaps a person’s true legacy is not found in awards, titles, or lists of accomplishments. It is found in the people who felt stronger, braver, and less alone because of them. Mr. Mikšys was, and remains, that kind of person: a man with a big heart, with room enough for everyone.