Šiandien rašau paskutinį savo, kaip generalinio konsulo Los Andžele, įrašą „Vakarų vėjuose”. Jis bus ilgesnis nei įprastai, nes norėčiau apžvelgti gana greitai prabėgusius ketverius metus.

2015 metų gegužės 18 d. mes, trys diplomatai Gediminas Sereika, Farida Ivinskienė ir aš, pradėjome steigti naują Lietuvos diplomatinę atstovybę. Galiu drąsiai didžiuotis, kad per šiuos metus padėjome tūkstančiams savo piliečių ir bėdoje, ir atkuriant Lietuvos pilietybę, ir tvarkantis eilinius gyvenimiškus reikalus. Valstybės buvimas arčiau savo piliečių buvo pagrindis šio konsulato steigimo tikslas ir jis puikiai įvykdytas.

Diplomatinis atstovavimas yra tarsi maži karoliukai, kuriuos suvėrus turime labiau matomą Lietuvą Vakarų pakrantėje, labiau atpažįstamą jos vardą, didesnį amerikiečių susidomėjimą mūsų istorija ir mūsų demokratiniais pasiekimais. Nuolatinis diplomatų buvimas susitikimuose su miestų valdžia, valstijų atstovais, verslo asociacijomis ir potencialiais investuotojais, bendradarbiavimas universitetuose ir mokyklose, pokalbiai su žurnalistais yra ta kasdienė nematoma veikla. Džiaugiuosi, kad buvo atvertos durys bendradarbiavimui su tokiais gigantais, kaip SpaceX, Hyperloop, Facebook, Amazon ar Boeing. Man asmeniškai labai svarbus bendradarbiavimas su Stanford universitetu, kur susitarta dėl viso Lietuvos archyvo skaitmeninės kopijos perkėlimo saugoti į Stanford archyvą. Praeitais metais šiame universitete vykusi Association for the Advancement of Baltic Studies konferencija, sutraukusi 400 prelegentų iš Baltijos šalių, yra įrodymas, kad mūsų, kaip jaunos demokratijos įtvirtinimas pasaulyje yra pastebimas ir vertinamas.

Norėčiau išskirti ir sėkmingą bendradarbiavimą su žydų organizacijomis. Kunigaikštis Gediminas XIV amžiuje atvėrė Lietuvos duris įvairiausioms tautoms ir religijoms. Ir tokia – atvira ir priimanti – šalis mes buvome šimtus metų. Grąžinti pagarbą ir priimti kitas tautas, religijas ir rases, atsisakyti homofobijos yra mūsų modernios šalies tikslas. Pamatus šiai ateičiai dėjome ir čia, Los Andžele, kalbėdami apie skaudžią holokausto istoriją, kurdami edukacines programas su David Labkovski fondu, padėdami žydams atrasti savo šaknis Lietuvoje.

Tačiau didžiausia mano ketverių metų užduotimi tapo lietuvybės puoselėjimas Vakarų pakrantėje. Neslėpsiu, kad buvau priblokštas atradęs šitokį lietuviškos veiklos mastą taip toli nuo Lietuvos. Ištisus metus užtruko susipažinti su visomis čia dešimtmečius veikiančiomis lietuviškomis organizacijomis ir jų vadovais. Ir tuo pačiu nustebino, kad Jūs jaučiate, kad jau lyg ir prarastas tikslas, nebėra krypties ateičiai. Minėjote, kad šitiek metų laikę trispalvę kovoje dėl Nepriklausomybės, jūs nebežinote, kam toliau galėtų būti reikalingos Jūsų pastangos. Tuomet turėjome Lietuvą, uždarytą geležinės uždangos, ir turėjome Jus, kalbančius laisvos Lietuvos vardu. Atsakysiu Prezidento Gitano Nausėdos žodžiais, kuriuos jis pasakė per inauguraciją: „Lietuva yra gerokai didesnė nei galvojame nubrėžę jos geografines sienas. Jos darbščių žmonių dėka Lietuvos salelės pasklidusios po visą pasaulį. Bet tai yra viena Lietuva.” Mes visi esame reikalingi kurti savo valstybę. Nepamirškime, kad vos prieš trisdešimt metų mes išėjome iš labai didelės tamsos ir reikia mūsų visų patirties, žinių ir laiko kurti naują, modernią šalį, kuria galėtume didžiuotis.

Šiuos ketverius metus aš stengiausi priartinti Lietuvą arčiau Vakarų pakrantės. Be galo smagu matyti, kad Jūsų Kūčių stalo patiekalus paįvairino pažintis su Beata Nicholson, ir kad lietuviškų švenčių proga įsisegate dizainerės Jolantos Talaikytės kurtus trispalvius papuošalus. Džiaugiuosi, kad turėjote progos susipažinti su šiuolaikiniu herojumi Liudu Mažyliu, taip laiku atradusiu Nepriklausomybės akto originalą. Trejus metus kvietėme rašyti Nacionalinį diktantą kartu su 30,000 lietuvių Lietuvoje – žinau, kad tai buvo didžiulis iššūkis mums visiems, net ir augusiems Lietuvoje! Konsulato kolektyvas kiekvieną savaitę stengėsi Jus supažindinti ir su naujausiais Lietuvos įvykiais, ir perduoti Jums visas galimybes veikti, dirbti, studijuoti ir bendradarbiauti. Toks yra ir Renatos šį pavasarį inicijuotas knygų mainų projektas su Lietuvos mokyklomis „Knygos+Draugai”, į kurį atsiliepė Šv. Kazimiero mokyklos bendruomenė ir trys mokyklos Vilniuje, Kaune ir Kupiškyje. Visos mažos ir didelės iniciatyvos tirpdo atstumą tarp Amerikos ir Lietuvos ir išties daro mus globalios Lietuvos piliečiais.

Mes visa šeima stengėmės įsilieti į Jūsų bendruomenės veiklą ir apjungti skirtingas emigracines kartas. Yra būtina pažinti, suprasti ir gerbti vieni kitus, kad pradėtume kurti bendrus planus. Tam buvo skirtas šių metų „Knygų klubas”, kuriame kalbėjome apie istoriją ir lietuvių kalbą. Tam buvo sukurta tradicija per Mindaugo karūnavimo šventę prisijungti prie viso pasaulio lietuvių ir himną giedoti Santa Monikos pliaže. Mes stengėmės pastebėti kiekvieną Jūsų iškeltą trispalvę ir praeitais metais kvietėme Jus rinkti Lietuvos šimtmečio ambasadorių. Nėra jokių apribojimų, kaip galima mylėti savo šalį, ir džiugu, kad Jūsų idėjos ir kūryba pradeda skleistis ir Kalėdų mugėse, ir Joninių koncertuose miesto parke.

Nors lietuviais galima būti visur, raginu nepamiršti, kad lietuvybės pamatas Los Andžele stovi ant Šv. Kazimiero parapijos pastatų. Tai yra ir šeštadieninė lituanistinė mokykla, tai yra ir kasmetinės Lietuvių dienos. Begalinis AČIŪ klebonui Tomui už „Little Lithuania” priežiūrą, už lietuvišką žodį kiekvieną sekmadienį ir už asmeninį palaikymą visais džiugiais ir liūdnais gyvenimo etapais. Besąlygiškas bažnyčios palaikymas yra šios bendruomenės ateitis.

Vienas paskutiniųjų mano darbų buvo šio mūsų kūdikio, „Vakarų vėjų” tinklaraščio, perdavimas į bendruomenės rankas. Kūrėme jį Jums, kad nebūtumėte atskirti nuo lietuviško gyvenimo čia, Los Andžele. Bet jis išaugo į didelį ir įdomų internetinį portalą, kurį skaito visoje Amerikoje, Lietuvoje, Anglijoje ir kituose pasaulio kampeliuose. Šiam kūdikiui reikia pakelti sparnus ir skristi toliau. Atnaujintuose „Vakarų vėjuose” Jūs rasite daugiau įdomybių apie gyvenimą Amerikoje, praktinių patarimų ir darbo skelbimų. Nuo rugpjūčio galo tai bus Jūsų leidinys, kurkite jį kartu.

Nuo kitos savaitės manęs laukia naujas profesinis etapas – aš pradedu eiti ambasadoriaus ypatingiems pavedimams pareigas Užsienio reikalų ministerijoje. Kol atvyks kitas generalinis konsulas, veiklą tęs Agnė Gurevičienė. Tačiau mūsų bendri planai ir draugystė nesibaigia. Ir aš, ir Renata visuomet esame atviri pokalbiams ir susitikimams. Didelis AČIŪ Jums visiems, klausiusiems mano kalbų, tikėjusiems mano idėjomis, padėjusiems sukurti legendinę Vasario 16-osios šventę Biltmore viešbutyje. Jei mano šeimos pastagos šiuos ketverius metus Jus bent truputį priartino prie Lietuvos ar vienas prie kito, esame labai laimingi!

AČIŪ UŽ DRAUGYSTĘ!