Jau trisdešimt pirmus metus su šeima gyvename JAV, Los Angeles apylinkėse. Tačiau, kaip rašė Jurgis Zauerveinas, “Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt“. Mano supratimu, apie lietuvybę reikėtų pradėti kalbėti prisimenant ištakas – vietą, kurioje esi gimęs.

Lietuviška šeima: Veronika, Amandas, Andrius ir Amanda

 

Pirmoji dalis. Esu gimęs Lietuvoj, šalelėj mylimoj

Gimiau laikinosios sostinės senamiestyje, Kauno žydų ligoninėje. Pirmieji penkeri mano gyvenimo metai prabėgo poeto Jono Mačiulio (Maironio) name-muziejuje su visa gausia mamulytės, Dalios Jankauskaitės mamos šeima ir, aišku, su tėvu Amandu Ragausku. Vėliau, mamai gavus buhalterės darbą tuometėje Pabaltijo geležinkelio technikos mokykloje, šeima persikraustė gyventi į valdžios suteiktą butą V. Majakovskio gatvėje (filosofo E. Kanto gatvė, sovietams okupavus Lietuvą, buvo pavadinta šio sovietinio poeto vardu). Ten gyvendamas patyriau pirmą rimtą Dievo gailestingumo apsireiškimą. Geležinkeliečių mokyklos kieme ant žemės mėtėsi nuo stulpo atitrūkęs elektros laidas. Žaisdamas kieme nevalingai jį kliudžiau. Ir tik dėka kaimynės žento Povilo Samonio, kuris nuplėšė nuo manęs tą laidą, likau gyvas.

Namuose Kaune kartu su mumis gyveno mamulė Petronėlė – nuostabaus gerumo moteris. Jauna netekusi vyro, ji viena užaugino šešis vaikus. Petronėlei piršosi ne vienas vyras, bet ji sakydavo, kad joks kitas vyras jos vaikams neatstos tikro tėvo. Tai buvo labai pamaldi moteris. Iš jos su broliu Rolandu išmokome kasdienių maldų. Rytą ir vakarą klūpėdavome visi trys ir, kaip mamulė sakydavo, kalbėdavome poterius, o sekmadieniais visa šeima eidavome į mišias Kauno Šv. Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.

Šiaip jau esu vienas tų laimingųjų, kuris nuo penkerių vasaras leisdavo mažame Dzūkijos miestelyje Simne pas tėtuką Jokūbą ir močiutę Eleną Ragauskus. Tėtukas tarnavo vargonininku Simno Šv. Mergelės Marijos į Dangų ėmimo bažnyčioje, o močiutė savo rankose laikė visas namų ūkio vadeles. Vaikystėje patyriau didžiulę senelių meilę, mat buvau pirmas jų anūkas.

„Retro” aktoriai – abudu su žmona Veronika. 2007 m.

 

Tėtukas su močiute gyveno Simno klebonijos pastate. Kiekvieną sekmadienio rytą pro virtuvės langą matydavau bažnyčios šventoriaus kalnelį, nustatytą aplinkinių kaimų maldininkų vežimais. O mišių metu sėdėdavau prie tėtuko ir stebėdavau, kaip jis vargonuoja. Tie vaizdai neišdilo iki šiol.

Tuo metu bažnyčios klebonas buvo kunigas Juozas Žemaitis, kuris vėliau tapo vyskupu. Jis buvo labai mielas ir dėmesingas kunigas. Visada pakalbindavo, pasiūlydavo perskaityti knygelių ir ragino mokytis groti fortepijonu, kuris užėmė pusę tėtuko kambario. Aišku, vis žadėdavau – kaip gi atsakysi kunigėliui. Beje, buvau šiek tiek pramokęs groti, su tėtuku pagrodavome ir keturiomis rankomis. Deja, tos puikios galimybės tapti pianistu neišnaudojau. Buvau labiau linkęs su draugais žaisti futbolą nei muzikuoti. Tėtukas buvo labai švelnaus būdo ir nevertė nuo ryto iki vakaro “varinėti” gamų. O gal ir suprato, kad muzikanto iš manęs nebus…

Grupė „Retro”.

 

Buvau azartiškas žvejys ir plaukikas. Pro Simną tekėjo upeliukas, o apylinkėse buvo du ežerai. Upelis buvo pilnas žuvų, tad jame su draugais prižvejodavome aukšlių ir kilbukų, o su dėde Brunonu žvejodavome Giluičio ežere. Iš jo vandenų traukdavome kuojas, karšius ir ešerius.

Nauja pramoga atsirado, kai kunigas Juozas nusipirko motociklą “Jawa”. Simno bobulėms tai kėlė didžiulį pasipiktinimą, o man pasitaikė proga pasivažinėti. Kunigas Juozas po vakarinių mišių mėgdavo važiuoti išsimaudyti Giluičio ežere. Kartu keliaudavau ir aš. Bendrystė su tuo nuostabiu žmogumi tęsiasi iki šių dienų. Jis kaip vyskupas emeritas dabar gyvena Marijampolėje, tad Šv. Kalėdų ir Šv. Velykų proga pasikeičiame sveikinimo atvirukais, o 2019-aisiais viešėdamas Lietuvoje, jį aplankiau. Nors jau sulaukęs 90-ties dar buvo žvalus. Užtikau besirengiantį vakarinių mišių pamokslui, susitikimas buvo maloniai jaudinantis.

Amandas ir Justina – „angelai”.

 

Praėjo mano vaikystė, numirė tėtukas, močiutė ir mamulė, palikę man didelį turtą: Dievo ir artimo meilės supratimą. Vedžiau tremtinių Jono ir Jadvygos dukrą Veroniką. Vesdamas apie jų tremtį nieko nežinojau, nes sovietmečiu tai buvo paslaptis. Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę sužinojau jų gyvenimo istoriją, kad būdami jauni jie su šeimomis buvo ištremti. Jonas buvo partizanas ir tik per stebuklą liko gyvas. Su Jadvyga jis susipažino tremtyje. Vedė ją ir susilaukė dukros. Norėjo pavadinti Veronika, bet sovietai tokio vardo nepripažino ir į gimimo liudijimą įrašė Vera, dar ir Jerusevičienės pavardę įkeverzojo. Iš savo žmonos sužinojau, kaip sunkiai šeimai sekėsi įsikurti Sovietų Lietuvoje. Teko gyventi ir malkinėje, ir gamyklos, kurioje tėvai dirbo, darbininkų persirengimo patalpose.

Mudu su Veronika susilaukėme dviejų vaikų: dukros Amandos ir sūnaus Andriaus. Kai jie paūgėjo, nusprendėme leisti lankyti vaikų folkloro ansamblį “Tututis”. Jam vadovavo Tautinių muzikos instrumentų muziejų tuo metu Kaune kuriantis muzikas Vaidotas Stulga ir jo žmona Gražina. Tai buvo dar viena Dievo dovana – patekome į puikų kolektyvą, kuriame vyravo tautinio atgimimo atmosfera. Sutikome daug nuostabių žmonių, kuriems rūpėjo lietuviškas tautinis menas. Susidraugavau su maestro V. Stulga, jis mane pakvietė dirbti muziejuje jo pavaduotoju.

 

Antroji dalis. Emigracija

Su Rita Preikšaite „Lietuvių dienose”, 2019 m.

 

Atsiradus galimybei pasidairyti po pasaulį, su brolio šeima emigravome į JAV. Los Angeles gyveno mamos sesuo Danutė Domkus su šeima. Teta mus priėmė naujo gyvenimo pradžioje. Nuostabi moteris, dar gyvendamas Lietuvoje, susirašinėjau su ja. Kaip minėjau, jos mama, o mano mamulė buvo pirmoji, išmokiusi poterių, o teta Danutė tapo mano gilesnio tikėjimo pažinimo mokytoja. Iš Dievo malonės tuo laiku susipažinau su keletu Kauno kunigų seminarijos klierikų. Bendravimas su jais dar labiau sustiprino tikėjimą.

Atvykęs į Los Angeles, pradėjau dairytis savo vietos lietuviškoje visuomenėje. Pradėjau mokytojauti Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje, vaidinti Los Angeles dramos sambūryje. Sutikau daug puikių žmonių, kurie padėjo apsiprasti naujoje vietoje. Tuo metu dar veikė nemažai lietuviškų organizacijų. Ne vienoje jų gavome pasiūlymų prisidėti prie jos veiklos. Pasirinkau pedagoginę ir meninę veiklą, o Lietuvių bendruomenės (LB) veikla netraukė. Supratau, kad tai labai rimta organizacija, padėjusi vadinamosios antrosios bangos lietuviams nepasimesti atvykus į naują šalį, bet mane labiau traukė kultūros organizacijos, juolab kultūrinės veiklos netrūko. Lietuvoje neteko vaidinti saviveikliniuose dramos būreliuose, bet tuometinio Los Angeles Dramos sambūrio (LADS) pirmininko Vinco Dovydaičio kvietimu patekęs į išeivijos teatro sceną, joje užsilikau ilgam. Viliojo sava lietuvių kalba perduoti personažų išgyvenimus. Pirmas spektaklis, kuriame vaidinau, buvo režisieriaus Algimanto Žemaitaičio statytas veikalas “Karalius vagis”. Jame teko kurti pagrindinio personažo Jono vaidmenį. Sambūris mane žavėjo tuo, kad statė vien lietuvių dramaturgų kūrinius. Tačiau ypač žavėjo pažintis su režisieriumi Petru Maželiu. Tai – buvęs Kauno valstybinio teatro aktorius, šio teatro choro dainininkas ir baleto šokėjas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, jis pasižymėjo dar ir dailininko gabumais, tad režisuojamiems spektakliams Los Angeles pats kūrė dekoracijas. Jis buvo tikras lietuvių kalbos žinovas ir patriotas.

Scena iš spektaklio „Smėlio dėžė”.

 

Vėliau keliai suvedė su lietuvių aktore Olita Dautartaite, kuri LA Dramos sambūrio kvietimu atvyko į Los Angeles statyti pačios parašytą pjesę apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Man teko didžiulė garbė kurti genialaus dailininko ir kompozitoriaus įvaizdį.

Po sambūrio buvo įdomus dešimtmetis su šokių grupe „Retro“. Vadovės Sigitos Barysienės entuziazmas paviliojo nerti į šokį ir siela, ir kūnu. Kiekvieną penktadienio vakarą repetavome iki devinto prakaito. Pirmas pasirodymas įvyko Los Angeles Lietuvių dienų kermošiuje. Pakerėjome publiką, gal ne tiek meistriškumu, kiek šokių naujumu, mat mūsų grupė šoko išeivijai dar nežinomus miestelėnų šokius. Man jie taip patiko, kad net tapau šokių grupės lyderiu. Su „Retro“ koncertavome daugelyje JAV miestų, Kanadoje ir Lietuvoje.

Toliau sekė naujas kūrybinis etapas. Į Los Angeles gyventi atvyko Lietuvos teatro aktorė Justina Grumšlytė, vėliau ištekėjusi už Arūno Brazdžionio. Ji pasiūlė įkurti „Just Milli’n Around“ teatrą, kuriame dviese vaidinome jos parašytas pjeses ir kūrėme „Auksinės Vinies“ nominacijų šou. Tai – beribio talento ir jaunatviškos energijos kupina jauna moteris.

Galiausiai kartu su Justina mokytojaujant lituanistinėje mokykloje, kilo mintis įkurti poeto Bernardo Brazdžionio vardo išeivijos menininkų atminimo kiemelį – jo dešimtmetį minėjome 2020 metais. Kiemelio architektas – dailininkas Sigitas Šniras. O B. Brazdžionio biusto kūrėjas – jo kurso draugas iš Kauno, skulptorius Gintaris Česiūnas. Kiemelyje iki šiol vyksta kūrybiniai vakarai, kuriuose dalyvauja poetai, rašytojai. Taip pat rengiamos kasmetės Vytės Nemunėlio „Meškiuko Rudnosiuko“ šventės. Los Angeles lietuviams tai – neįkainojama kultūrinė erdvė.

B. Brazdžionio biusto atidengimo iškilmės.

 

Vienu metu buvau laikraščio “Draugas” korespondentas, turėjau net savo puslapį „Vakaris“. Turbūt buvau menkas žurnalistas, nes ilgainiui redakcija puslapį uždarė. Šiuo metu rašau savo įspūdžius apie puikų šonaslydininką (automobilių sportas) Aurimą Bakchį, lietuvį, rungtyniaujantį prestižinėje Formula Drift lygoje. Varžybų metu plevėsuoja lietuviška trispalvė, varžybų programoje skelbiama, kad Aurimas Bakchis yra iš Kauno (Lithuania).

Ne vienus metus teko vesti JAV Vakarų apylinkės LB rengiamą „Lietuvių dienų“ (LD) festivalį. Su S. Barysiene ne kartą buvome šio festivalio režisieriai. Vienais metais LD dienose su specialia programa dalyvavo ir LADS. Apatinėje parapijos salėje įrengėme pastogę „Pas Ragą“. Dekoracijas sukūrė dailininkas S. Šniras ir tekstilininkė Aušra Maculevičienė. Programos režisieriai buvo Laisvūnė ir Gintaras Laurinkai. Su daina marširavome po parapijos kiemą kviesdami svečius į pastogę pas „Pas Ragą“, kurioje vyko nepakartojamas konceras pagal „Keistuolių teatro“ dainas su šokiais ir jumoristine Laisvūnės bei LADS aktorių programa.

Šiuo metu esu “užtarnautame poilsyje”, kurį (irgi iš Dievo malonės) užsitarnavau dirbdamas dviejų lietuvių Mindaugo Gedgaudo ir Liudo Reivydo sukurtoje kompanijoje ARC Machines. Dabar sekmadieniais patarnauju mišiose Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje. Prieš „kaukių balių“ (pandemiją), mokiau vaikus patarnauti mišioms.

B. Brazdžionio kiemelyje vaidiname kartu su Justina Grumšlyte – Brazdžionis.

 

Beje, dabar, kai viską čia surašiau, supratau, kad tikrai esu lietuvis. Lietuvybė manyje – iš Dievo malonės, per senelius, tėvus ir gyvenime sutiktus žmones. Lietuvybės išmokti neįmanoma. Lietuviu reikia gimti.

Kalbant apie lietuvybę išeivijoje, regis, tai – jau sudėtingesnis klausimas. Lituanistinė mokykla (lenkiu savo žilstančią galvą prieš visus(as) mokytojus(jas)) gali išugdyti tik lietuvių tarpusavio bendrystę. O lietuvybę, lietuvių kalbą pirmiausia turi įskiepyti tėvai.

LB stipri ir gyvybinga organizacija. Pagarba jai už tai, kad jau 70 metų veikia JAV lietuvybės išlaikymo srityje. Linkėčiau, kad daugiau dėmesio ir finansinės paramos būtų skiriama kultūrinei veiklai.

Šiaip tai labai gaila, kad šių dienų pasaulyje trūksta rimtų autoritetų arba jie nustumiami į paribius. Genijus Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Pasaulį valdo kvailumas, baimė ir gobšumas“. Ir, manau, kol žmonės neatsigręš į tikrąsias vertybes, kol ir toliau ignoruos Dievo buvimą, nesupras savo prigimties, pasaulis degraduos. O lietuvybė, duok Dieve, išliks bent jau Lietuvoje. Juk pirmais gyvenimo metais ir Los Angeles drauge su keletu bičiulių buvome subūrę vadinamąjį Trečiabangių subuvimą. Pradžioje viskas vyko labai nuoširdžiai, tačiau žmonės yra tik žmonės – kol jiems reikia saugaus prieglobsčio, jie telkiasi bendrystei. Vėliau dažnu atveju nugali polinkis kurti materialinę gerovę, o dvasinė lieka nuošalyje…

„Lietuvių dienų” vedėjai. 2019 m.

 

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021 – ųjų m. rugpjūčio 14 d. numeryje).

Komentarų: 1

  • Auris Jarasunas

    “Mylėsi LIetuvą iš tolo, visa širdim, visais jausmais. Iš tolo meilė neprapuola, pro balto marmuro namais.” Mūsų vienu laiku LA draugas, Bernardas Braždžionis.

Parašykite komentarą

Rėmėjai