Dėl to verta gyventi

Apie Angelės Barkauskaitės-Nel­sienės (Angela Nelsas) darbus „vardan tos Lietuvos” būtų galima para­šy­ti knygą. Ji kelias kadencijas buvo JAV valdžioje aukštai vertinamo BAFL (Baltic American Freedom League) prezidentė, pirmoji viceprezidentė, „Baltic Caucus” JAV Kongrese steigėja. Taip pat daugelį metų buvo JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Va­karų apygardos, JAV LB tarybos pre­zidiumo pirmininkė, Seimo ir Pasau­lio Lietuvių Bendruomenės (PLB) išei­vijos reikalų komisijos narė.

Už asmeninį indėlį plėtojant Lie­tu­vos ryšius su JAV ir Lietuvos pakvie­­timo į NATO proga prezidentas Val­das Adamkus apdovanojo A. Nelsienę „Atminimo ženklu”. Ji buvo pagerbta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedi­mi­­no ordinu, NATO žvaigžde-medaliu, aukščiausiu Latvijos medaliu už pagalbą stojant į NATO, JAV prezidento George W. Bush, JAV Kongreso narių ir senatorių padėkomis bei dau­geliu kitų apdovanojimų.

Su Angele Nelsiene kalbėjomės apie jos įvairiapusę lietuvišką veiklą.

Anokia paslaptis, kad lietuvybė, tautiškumas pirmiausia puose­lėjami šeimoje. Ar sutinkate su šia nuomone?

Gimiau patriotiškoje, visuome­niš­koje, katalikiškų pažiūrų Suvalki­jos ūkininko Ciprijono ir Petronėlės (Guogaitės) Barkauskų šeimoje. Per pirmąją sovietų okupaciją mūsų šei­ma buvo tremiamųjų į Sibirą sąraše, todėl 1944 m., artėjant antrajai sovie­tų okupacijai, palikome tėviškę arklių traukiamais vežimais.

Meilė lietuviškai kilmei ir paveldui tikrai kilo iš šeimos. LB prasmę ir reikalingumą išlaikyti lietuvybę to­­li nuo tėvynės supratau iš tėvų ir prelato Mykolo Krupavičiaus, jis bu­vo tėvelio draugas. Tėvelis domėjosi politika, kasdien būtinai kaip Šven­tąjį Raštą skaitydavo laikraštį „Drau­gas”, mamytė mėgo literatūrą, filoso­fines knygas, Antano Maceinos kūrybą.

Visa, kas susiję su žeme ir Lietu­va, perėmiau iš savo tėtės. Jam nieko nebuvo brangesnio už Lietuvos žemę, tikėjimą, mūsų dainas ir gražius kai­myniškus santykius. Šviesus kaimo gy­venimo įvaizdis ir lėmė, kad užaugau didžiuodamasi savo lietuviška kil­me ir brangindama viską, kas lie­tuviška. Jaunystėje dalyvavau skau­tų ir ateitininkų veikloje, dainavau ir šokau Čikagos lietuvių operoje. Visas mano ir mano šeimos gyvenimas su­sijęs su vienokia ar kitokia lietuviška veikla.

Su vyru Romu šeimoje puoselėjame lietuvybę, jos dvasia užaugino­me tris dukras – Audrą Narbutienę, Renatą Paulienę ir Ingą Rugenienę. Turime dešimt anūkų, jie taip pat kal­­ba lietuviškai, šoka tautinių šokių ansambliuose. Džiaugiamės, kad mū­sų vaikaičiai mielai lankosi Lietu­voje.

Kaip įsitraukėte į JAV LB veiklą?

Į visuomeninę veiklą įsitraukti ma­ne paskatino trys žmonės: Los Angeles šeštadieninės lituanistinės mokyklos direktorius Vladas Pažiū­ra, pasiūlęs dirbti mokykloje ir Ben­drajame Amerikos lietuvių fonde (BALF), žurnalistas ir rašytojas Juo­zas Kojelis ir, žinoma, mano vyras Ro­mas. Jis pats buvo veiklus visuome­nininkas – iš pradžių Omaha (Ne­braska), vėliau Californijoje.

Santa Monica (CA) apylinkės pir­mininkas J. Kojelis, su mano vyro Romo (buvusio LA apylinkės pirmi­ninku) įtraukė mane į JAV LB Vaka­rų apygardos valdybą. Valdyba tuoj pat paskyrė mane į vicepirmininkės pareigas. Po to – pirmininkė, JAV LB tarybos prezidiumo narės, prezidiumo pirmininkė. Buvau pirma mote­ris, išrinkta JAV LB tarybos prezidiumo pirmininke!

Dirbote ir daugelyje kitų organizacijų?

Daugelį metų buvau ne tik JAV LB Vakarų apygardos, bet ir kelių kitų organizacijų pirmininkė. Visuo­menės buvau išrinkta (iki šiol tebesu) PLB Seimo narė. 

V. Pažiūra prikalbino mane įsitraukti į BALF’o organizaciją, įsteig­tą ankstesnių emigrantų lietuviams pabėgėliams Vokietijoje šelpti. Suti­kau, nes mano seneliai Guogai, jų sū­nus Antanas ir dvi dukros su šeimo­mis buvo ištremti į Sibirą, o ši organizacija, kurios pirmininkė JAV bu­vo Amerikos lietuvė Marija Rudienė, rado būdų šelpti Sibiro tremtinius, miško brolius ir pogrindžio aktyvistus, kalinius. Rengdavome koncertus, o surinktas lėšas skirdavome politiniams kaliniams, Sibiro tremtiniams, Lietuvoje kalinamiems disidentams šelpti. Fonde dirbau iki pat jo uždarymo 2008-aisiais.

1987-aisiais J. Kojelis įtraukė ma­ne į BAFL – politinę, nepartinę, pelno nesiekiančią organizaciją. Pasinė­riau į Lietuvos laisvinimo bylą ir su tuo susijusius didelius politinius projektus bei darbus. Tiesa, kai kurie JAV LB vadovai mane ir mano veiklą kritikavo – išgyvenau daug „įkandi­mų”.

Taip pat dirbau Californijos lie­tu­vių radijuje programos redaktore ir pranešėja. Darbas radijuje nebuvo lengvas, bet man labai patiko. Buvo puiki darbo grupė, ir mes visi nuo­šir­džiai stengėmės. Dabar ten esu gar­bės narė. Taigi mano visuomeninės veiklos etapą sudarė darbai švietimo, šalpos ir informacijos srityse.

Nėrėte į visuomeninę veiklą, o tuo metu buvote trijų dukrų ma­ma?

Kažkaip pamažu visa šeima įsitraukėme į lietuvišką veiklą. Sekma­dieniais važiuodavome 40 mylių į LA Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią.

Dukros Audra, Renata ir Inga mo­­kėsi lietuviškoje mokykloje, aš joje dirbau. Vyras Romas buvo išrinktas tėvų komiteto pirmininku, tad vi­sa mūsų šeima šeštadienius leisda­vo­me lietuviškoje aplinkoje. Dukros dar lankė skaučių sueigas, vėliau – ateitininkų susirinkimus. Dar vėliau jos pradėjo šokti ir dainuoti Onos Razu­tienės įsteigtame „Spindulio” ansamblyje…

Man būnant JAV LB Vakarų apygardos pirmininke, O. Razutienė bu­vo mūsų valdyboje ir mane nuolat kviesdavo atidaryti ansamblio rengi­nius, jaunimo šventes. Vėliau tų šven­­čių programas pakvietė vesti mano dukras Audrą ir Renatą.

Su „Spindulio” ansambliu autobusu keliavau į tolimą Spokano mies­tą Oregono valstijoje, į pasaulinę parodą. Buvau programos vedėja-prane­šėja ir atsakinga už techninės dalies sklandumą. Ateityje niekada nebe­pri­siėmiau šios pareigybės!

Visą straipsnį skaitykite „Draugas.org”