Senatvė palauks: mūsų amerikietiškas nuotykis!

Ši mintis atklydo visai netikėtai prieš dvylika metų. Sėdėjome abu su Petru prie lango Šilainiuose, rankose laikydami kavos puodelius, ir tarsi juokais pradėjome filosofuoti: ar taip atrodo senatvė? Sėdėti prie lango, gerti arbatą ir stebėti praeivius? Ar jau ir mes to sulaukėme?

Tą vakarą nusprendėme – kol dar esame stiprūs, kol dar nesame visai „sugriuvę“, reikia dar vieno gyvenimo iššūkio. Europa jau buvo beveik visa apkeliauta, todėl panorome pasidairyti po Ameriką. Net neįsivaizdavome, kad šis sprendimas padovanos mums dešimt pačių gražiausių gyvenimo metų.

Laikas prabėgo nepaprastai greitai. Šiandien atsigręžę atgal jaučiame tik dėkingumą. Pirmiausia – mūsų dukrytei Ingridai ir Edvardui Gailiūnams. Jų meilė, rūpestis ir pagalba lydėjo mus visus tuos metus. Didžiausia dovana buvo galimybė matyti augančius anūkus Dovį ir Liepą. Bendravimas su jais, jų juokas, kasdieniai atradimai šildė ir maloniai glostė mūsų senstančias širdis.

Per tuos metus sutikome daugybę nuostabių žmonių. Kartais užtekdavo paprasto pakvietimo kavos puodeliui ar nuoširdaus klausimo: „Kaip sekasi?“ Tokie maži gestai turi didžiulę galią – jie svetimą šalį paverčia namais, o nepažįstamus žmones – šeima.

Vieno vakarėlio metu, regis, tai buvo „Rudens balius“, kai linksmybės jau buvo įsibėgėjusios, mudu su Petru užvedėme „Polką su ragučiais“. Mus iš karto pastebėjo Sigita Barysienė ir pakvietė prisijungti prie šokių kolektyvo „Retro“. Kolektyvas tuo metu ruošėsi 2018 metais vykusiai Dainų ir šokių šventei „Vienybė težydi“, skirtai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Prasidėjo intensyvios repeticijos. Po darbų vakarais repetuodavome po tris ar keturias valandas. Namo grįždavome pavargę, skaudančiomis pėdomis, tačiau laimingi. O kai išskridome į Lietuvą ir tapome tos šventės dalimi, supratome, kad tai – kažkas daugiau nei koncertas ar pasirodymas. Tą vienybės, pasididžiavimo ir bendrystės jausmą reikia patirti bent kartą gyvenime. Tai buvo viena ryškiausių mūsų gyvenimo patirčių.

Po kurio laiko atradome dar vieną savo „talentą“ – lietuviško maisto gaminimą. Cepelinai, kugelis, balandėliai, dešrelės su kopūstais, blynai, sriubos – visa tai tapo ne tik maistu, bet ir būdu dalintis šiluma. Abu su vyru Petru pradėjome darbuotis parapijos apatinėje virtuvėje – tapome savotiška dviejų žmonių virėjų komanda.

Ir, reikia pripažinti, mūsų komanda pasirodė gana stipri bei darbšti. Ketverius metus lepinome šeštadieninės lietuviškos mokyklos vaikus, jų tėvelius ir mokytojus. Sekmadieniais po Šv. Mišių į apatinę salę susirinkdavo nemažas būrelis senjorų pasivaišinti mūsų gamintais patiekalais. Sulaukdavome daug gražių žodžių, pagyrimų ir padrąsinimo. Tie paprasti „ačiū“ mums reiškė labai daug.

Šiandien galime drąsiai pasakyti – mūsų pačių sau mestas iššūkis pavyko. Šis gyvenimo etapas baigiasi, tačiau išvykstame ne tuščiomis. Su savimi išsivežame visų jūsų meilę, draugystę, bendravimo šilumą ir daugybę prisiminimų, kurie liks mūsų širdyse visam gyvenimui.

O dabar Lietuvoje žydi narcizai ir tulpės. Tuoj pražys alyvos, skleisdamos savo nepakartojamą kvapą. Vakare tereikia išeiti į kiemą – ir tave užliūliuoja lakštingalų trelės Neries šlaituose. Paukščiai jau sugrįžo į Lietuvą.

Skrendame ir mes… Namo…