Rugsėjis – pirmoji diena, kai vasara užveria duris

Rugsėjo pirmosios rytas Lietuvoje turi savo ypatingą kvapą. Dar kvepia vasara, bet ore jau juntamas ruduo – vėsesnis, rimtesnis, su gelstančiais beržų lapais ir kažkokiu nepaaiškinamu laukimu.

Gatvėse pasirodo vaikai su naujomis kuprinėmis, blizgančiais batais ir rankose laikomomis gėlėmis. Vieni nedrąsiai žengia į pirmą klasę, kiti grįžta pas pasiilgtus draugus, o tėvai slapta šluostosi ašaras, fotografuodami savo atžalas prie mokyklos durų. Lietuvoje Rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių diena – seniai tapo ne tik naujų mokslo metų pradžia, bet ir savotiška šeimos švente, žyminčia dar vieną vaikų gyvenimo etapą. (Day.lt)

Tačiau šiandien mums tokia sava Rugsėjo 1-osios šventė ne visada buvo tokia, kokią ją pažįstame. Iškilmingas Mokslo ir žinių dienos minėjimas Lietuvoje ypač įsitvirtino sovietmečiu, apie 1980-uosius. Mokyklų kiemuose mokiniai rikiuodavosi į iškilmingas eiles, skambėdavo muzika ir sveikinimai, o pirmokai, lydimi vyresniųjų mokinių, pirmą kartą peržengdavo mokyklos slenkstį. Būtent iš tų laikų atkeliavo daugelis šiandien mums neatsiejamų ritualų – iškilmingas pirmasis skambutis, mokytojų sveikinimas gėlėmis ir šventinė mokyklos ceremonija. (Day.lt) Įdomu ir tai, kad pati rugsėjo 1-osios data nėra vien lietuviška tradicija. Ji į Sovietų Sąjungą atkeliavo iš senesnės Bizantijos tradicijos, o rugsėjį pradėti mokslus buvo patogu ir dėl paprastos žemiškos priežasties – vasaros pabaigoje jau būdavo nudirbti pagrindiniai lauko darbai, todėl vaikai galėdavo grįžti į mokslus. (Day.lt)

O kas gi būtų Rugsėjo 1-oji be gėlių? Tikriausiai daugeliui lietuvių tai sunkiai įsivaizduojama. Dar mūsų tėvų ir senelių laikais į mokyklą buvo keliaujama nešant didžiules puokštes – kardelius, jurginus, astras, rožes. Kartais puokštė būdavo tokia didelė, kad pirmokas už jos beveik pasislėpdavo. Šiandien tradicija kiek pasikeitusi: vietoje įspūdingų glėbių vis dažniau pasirenkamas vienas gražus žiedas ar kuklesnė puokštelė. Tačiau pats gestas išliko – gėlė mokytojui simbolizuoja padėką, pagarbą ir gerų norų palinkėjimą naujiems mokslo metams. (Lrytas) Dar viena miela tradicija – pirmokėlių palydėjimas į pirmąją klasę. Kai kur vyresni mokiniai juos iškilmingai atveda į mokyklą, o pirmasis skambutis tampa simboline riba tarp nerūpestingos vasaros ir naujo gyvenimo etapo. (Tvdg)

Anksčiau Rugsėjo 1-oji dažnai nesibaigdavo mokyklos kieme. Po iškilmių šeima grįždavo namo, ant stalo atsirasdavo tortas, vaisiai, arbūzas, o pirmokas būdavo apdovanojamas dėmesiu tarsi mažasis dienos herojus. Seneliai skambindavo pasveikinti, ant stalo degdavo žvakutės, o nuotraukų albume atsirasdavo dar vienas kadras – vaikas su per didele kuprine ir gėle rankoje. Šiandien šventė tapo mobilesnė: šeimos renkasi šventinius pietus kavinėse ar restoranuose, eina į kiną, muziejų, pramogų vietas, organizuoja mažas šeimos išvykas. Mokyklos taip pat ieško naujų būdų pradėti metus – rengiamos kūrybinės dirbtuvės, profesijų pristatymai, žaidimai ir įvairūs bendruomenės renginiai. (Lrytas)

Ir vis dėlto, nepaisant pasikeitusių kuprinių, telefonų, mokyklinių madų ir socialinių tinklų, Rugsėjo 1-oji Lietuvoje tebėra stebėtinai panaši į tą, kurią prisimena mūsų tėvai. Tai diena, kai suaugusieji trumpam grįžta į savo vaikystę, o vaikai pradeda naują istorijos skyrių. Gal todėl net ir po daugelio metų žmogus, išgirdęs pirmojo skambučio garsą ar pamatęs rudeninį kardelį, akimirkai vėl pasijunta stovintis prie savo mokyklos durų. Rugsėjo pirmoji nėra tik diena kalendoriuje. Tai mažas gyvenimo ritualas, kasmet primenantis, kad laikas eina, vaikai auga, vasaros baigiasi, o prieš akis visada laukia naujas kelias – su naujais draugais, naujomis žiniomis ir dar neparašytu gyvenimo puslapiu.