Kur saulė kyla ir leidžiasi už kalnų

Rugsėjo 18–20 dienomis nedidelė lietuvių grupė susirinko Regina Caeli Ermitaže Kolorado kalnuose – vietoje, kur rytą pirmieji saulės spinduliai paliečia kalnų viršūnes, o vakare saulė pamažu už jų pasislepia. Dienos čia prasideda ir baigiasi kitaip – tyliau, lėčiau, leidžiant bent trumpam pamiršti kasdienį skubėjimą. Kelioms dienoms palikę savo kasdienybę, darbus ir rūpesčius, atvykome į lietuviškas rekolekcijas, kurias vedė brolis kunigas K. J. Pranciškus Nekrošius CSJ.

Atvykome iš Kalifornijos, Džordžijos, Ilinojaus ir Kolorado. Vieni buvome pažįstami, kiti susitikome pirmą kartą, tačiau jau nuo pirmojo vakaro bendravimas buvo paprastas ir jaukus – prie bendro stalo, pokalbiuose, maldoje ir tyloje. Kiekvienas atsivežėme savo gyvenimo istoriją, patirtis ir rūpesčius, tačiau labai greitai atsirado jaukumas ir artumas, tarsi būtume pažįstami kur kas seniau.

Įdomu tai, kad visiems susirinkusiems tai buvo pirmoji pažintis su rekolekcijomis. Nė vienas tiksliai nežinojome, ko tikėtis ir ką išsivešime namo po šių kelių dienų. Atvykome su skirtingomis gyvenimo patirtimis, savais klausimais, abejonėmis ir ieškojimais. Gal ir su tylia viltimi – kažką geriau suprasti apie save, savo santykį su Dievu, išgirsti atsakymą į seniai nešiojamą klausimą arba tiesiog nurimti ir pabūti Jo artumoje.

Per tas kelias dienas pamažu tapo aišku, kad rekolekcijose nebūtinai reikia rasti visus atsakymus. Kartais svarbiau išdrįsti sustoti ir užduoti klausimus, kuriems kasdienybėje nepaliekame vietos. Ko aš ieškau? Kuo tikiu? Kur mano gyvenime yra Dievas? Ko tikiuosi iš Jo, o ko Jis galbūt laukia iš manęs? Kur einu ir kas iš tiesų mano gyvenimui suteikia prasmę?

Gal todėl pirmoji mūsų pažintis su rekolekcijomis buvo ne tiek atsakymų, kiek vilties ir ieškojimo patirtis. Kiekvienas ieškojome savaip, tačiau tas kelias dienas ieškojome kartu – maldoje, pokalbiuose, tyloje ir buvime vieni su kitais.

Gal tam padėjo ir pati vieta – kalnai, tyla, koplyčia, nuo kasdienio miesto šurmulio nutolusi aplinka. Rytais čia norėjosi ilgiau žiūrėti į bundančius kalnus, o vakarais – palydėti už jų besileidžiančią saulę. Čia niekur nereikėjo skubėti. Buvo galima tiesiog būti.

Kur iškeliauja mūsų laikas?

Viena iš minčių, lydėjusių visą rekolekcijų savaitgalį, buvo labai paprasta, tačiau kartu ir nepatogi: kam mes atiduodame savo laiką?

Laikas yra vienas brangiausių dalykų, kuriuos turime, nors kasdien apie jį retai taip galvojame. Galime uždirbti daugiau pinigų, nusipirkti naujų daiktų, pakeisti planus, pradėti iš naujo. Tačiau jau praėjusi diena nebegrįš. Negalime sugrįžti į rytą, kurį praleidome skubėdami, į pokalbį, kuriam neturėjome kantrybės, ar į akimirką, kai artimam žmogui galėjome skirti daugiau dėmesio, bet pasirinkome dar vieną darbą, dar vieną žinutę, dar vieną „vėliau“.

Todėl rekolekcijose buvome kviečiami pažvelgti į savo gyvenimą ir savęs paklausti: kur iškeliauja mano laikas? Kam skiriu daugiausia dėmesio? Kas pasiima mano mintis ir emocijas? Ar tai, kam atiduodu didžiąją savo dienos dalį, iš tiesų yra tai, kas man svarbiausia?

Kartais atsakymai nustebina. Sakome, kad svarbiausia šeima, tačiau artimiausiems žmonėms neretai lieka tik tai, kas liko po darbo ir visų kitų pareigų – mūsų pavargęs vakaras. Sakome, kad vertiname draugystę, tačiau mėnesiais neprisiruošiame paskambinti žmogui, apie kurį dažnai pagalvojame. Norime ramybės, bet patys užpildome kiekvieną laisvą minutę informacija, telefonu, planais ir skubėjimu. Sakome, kad mums svarbus tikėjimas, tačiau ir Dievui neretai paliekame tik tai, kas lieka atlikus visus dienos darbus.

Gal todėl verta į laiką žvelgti ne tik kaip į valandas, kurias turime kuo nors užpildyti, bet ir kaip į Dievo mums patikėtą gyvenimo dalį. Ne tik klausti, ką šiandien dar turiu suspėti, bet ir – kam šiandien Dievas kviečia mane skirti savo laiką?

O kas iš tiesų gyvenime svarbiausia?

Per šį savaitgalį atsakymas vis grįždavo prie vieno žodžio – meilė. Krikščioniškame gyvenime meilės šaltinis yra Dievas. Motinai Teresei priskiriama mintis: „Dievas mus sukūrė, kad mylėtume ir būtume mylimi.“ Tad meilė nėra vien graži emocija ar jausmas. Ji yra santykis, pasirinkimas ir kasdienis darbas.

Motinai Teresei priskiriama ir kita labai paprasta mintis: „Ne visi galime daryti didelius darbus. Bet galime daryti mažus darbus su didele meile.“ Gal todėl meilė dažniausiai ir pasirodo ne dideliais gestais, o visai paprastais dalykais: gebėjimu išklausyti, atleisti, pastebėti kitą žmogų, būti šalia, kai esi reikalingas. Kartais – nutylėti. Kartais – pirmam paskambinti. Kartais – atsiprašyti. O kartais tiesiog padėti telefoną į šalį ir skirti kitam savo laiką.

Ir tuomet kyla dar vienas klausimas: jeigu esame sukurti mylėti ir būti mylimi, kiek vietos tam paliekame savo kasdienybėje? Kiek mūsų laiko, dėmesio ir pasirinkimų iš tiesų skiriame žmonėms, kuriuos mylime?

Skubėdami kartais ieškome, ką gero dar galėtume padaryti kažkur toli, ir nepastebime žmogaus, esančio visai šalia. Motinai Teresei priskiriami žodžiai: „Jei nori pakeisti pasaulį, eik namo ir mylėk savo šeimą.“ Rekolekcijų tyloje ši mintis skambėjo ypač paprastai ir aiškiai – gal svarbiausi dalykai prasideda ne nuo didelių planų, o nuo žmogaus, kuris šiuo metu yra šalia mūsų.

Ermitaže mokėmės pirmiausia pagalvoti apie šalia esantį ir tik paskui apie save. Tai atsiskleidė visai paprastuose kasdienybės dalykuose – prie bendro stalo, ruošiant maistą, tvarkantis, pasisiūlant suplauti indus, kalbantis ar tiesiog būnant kartu. Ar pastebėjau, kad kitam reikia pagalbos? Ar paklausiau, kaip jis jaučiasi? Ar palaukiau, kol kitas pasiims pirmas? Ar išklausiau jo neskubėdamas papasakoti apie save?

Atrodytų, smulkmenos. Tačiau gal kaip tik jose ir atsiskleidžia mūsų tikėjimas. Mylėti Dievą ir mylėti žmogų nėra du atskiri dalykai. Meilė Dievui turi tęsinį mūsų santykyje su kitu – ypač su tuo, kuris yra arčiausiai.

Ir gal vienas sunkiausių dalykų yra išmokti ne visada pradėti nuo savęs – nuo to, ko aš noriu, kas man patogu, kaip aš jaučiuosi. Pirmiausia pamatyti kitą žmogų, jo poreikį, jo skausmą ar vienatvę. Nes galbūt būtent per žmogų, esantį šalia mūsų, Dievas tą dieną ir laukia mūsų meilės.

Tyloje išgirsti tai, ko negirdi skubėdamas

Rekolekcijos nėra pabėgimas nuo gyvenimo. Greičiau priešingai – tai galimybė trumpam atsitraukti ir į savo gyvenimą pažvelgti iš šalies. Kai nutyla telefonas, darbai, kasdieniai rūpesčiai ir nuolatinis „reikia“, atsiranda erdvės išgirsti tai, kas skubant paprastai lieka kažkur fone.

Rekolekcijų tyla leido suprasti, kad malda nėra vien kalbėjimas Dievui. Kartais malda prasideda tada, kai pats nustoji kalbėti ir pradedi klausytis. Nes tik tyloje kartais supranti, kiek daug laiko kalbėjai pats ir kiek mažai leidai kalbėti Dievui.

Tyloje mintys tampa aiškesnės. Gal prisimeni žmogų, kuriam jau seniai norėjai paskambinti. Gal suvoki, kad per ilgai nešiojiesi nuoskaudą. Gal pamatai, kiek daug jėgų ir laiko atiduodi dalykams, kurie, pažvelgus iš toliau, nėra tokie svarbūs.

O kartais nutinka priešingai – staiga labai aiškiai pamatai, kiek daug gero jau yra tavo gyvenime: žmones, kurie tavęs laukia, namus, į kuriuos gali sugrįžti, draugus, kuriems gali paskambinti, ir daugybę mažų kasdienybės dalykų, kuriuos taip lengva priimti kaip savaime suprantamus. Ir supranti, kaip retai už visa tai sustoji padėkoti.

Brolio Pranciškaus vedami pokalbiai ir apmąstymai kvietė pažvelgti į savo pačių gyvenimą. Ne į gyvenimą, kokį norėtume turėti, bet į tokį, kokį gyvename šiandien – su mūsų skubėjimu, santykiais, pasirinkimais, klaidomis, džiaugsmais, nusivylimais ir tuo, ką vis atidedame rytojui.

Juk tikėjimas nėra vien tai, kas vyksta bažnyčioje, koplyčioje ar rekolekcijų savaitgalį. Jis turi grįžti kartu su mumis namo – į šeimą, darbą, mūsų santykius ir kasdienius pasirinkimus. Į pokalbį su žmogumi, su kuriuo sunku susikalbėti. Į mūsų gebėjimą atleisti, išklausyti, padėti ir pastebėti. Į tas visai paprastas kasdienybės akimirkas, kuriose ir paaiškėja, kas mums iš tiesų svarbu.

Motinai Teresei taip pat priskiriama mintis: „Vakar diena praėjo. Rytojus dar neatėjo. Turime tik šiandien. Pradėkime.“ Ji labai gražiai sugrąžina prie klausimo, lydėjusio visą savaitgalį. Mes dažnai gyvename tarp to, kas jau įvyko, ir to, kas dar tik bus – prisiminimų, rūpesčių, planų, laukimo. O gyvenimas tuo metu vyksta dabar.

Gal todėl klausimas „Kur iškeliauja mūsų laikas?“ po rekolekcijų skamba šiek tiek kitaip. Mūsų laikas nėra vien valandos ir minutės kalendoriuje. Mūsų laikas yra mūsų gyvenimas. Ir jeigu turime tik šiandien, verta savęs paklausti ne tik, ką šiandien suspėsime padaryti, bet ir kam norime atiduoti savo laiką, dėmesį ir meilę.

Ką auginame savo viduje?

Rekolekcijos – ypatingas metas, kai galime sustoti ir pažvelgti giliau į savo sielą. Pamatyti ne tik tai, kuo džiaugiamės ar didžiuojamės, bet ir tai, ką galbūt slepiame net nuo savęs: pyktį, nuoskaudą, pavydą, baimę, neatleidimą. Tyloje nuo savęs pasislėpti sunkiau.

Apie tai labai paprastai primena Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“. Savo mažoje planetoje Mažasis princas turėjo nuolat stebėti, kas joje dygsta. Kol augalėlis mažas, ne visada lengva atskirti, kas iš jo išaugs – rožė ar baobabas. Rože jis rūpinosi, ją laistė ir saugojo, o baobabų daigus reikėjo laiku išrauti, nes užaugę jie galėjo užvaldyti ir suardyti visą jo mažą planetą.

Gal panašiai yra ir su mūsų vidiniu pasauliu. Kiekvieną dieną mumyse kažkas dygsta. Vienas mintis, jausmus ir įpročius verta auginti bei saugoti kaip rožę – meilę, dėkingumą, kantrybę, atlaidumą, gebėjimą pastebėti kitą. O kitus reikia išmokti pastebėti dar tada, kai jie maži – pyktį, pavydą, nuoskaudą, abejingumą. Palikti be priežiūros jie taip pat gali augti ir ilgainiui užimti vis daugiau vietos mūsų viduje.

Todėl svarbi ir rekolekcijose nuskambėjusi mintis apie pyktį. Jeigu į tai, kas mane įskaudino, nuolat atsakau pykčiu, tas pyktis pirmiausia pradeda griauti mane patį. Kitas žmogus gal net nežino, kiek kartų mintyse grįžtu prie tos pačios nuoskaudos, o aš ją nešiojuosi dieną po dienos. Tarsi pats laistyčiau savo vidinį baobabą.

Ir čia „Mažojo princo“ palyginimas tampa labai artimas: savo vidiniu pasauliu taip pat reikia rūpintis kasdien. Ne kartą per metus, ne tik tada, kai išvykstame į rekolekcijas, o nuolat. Rekolekcijos gali padėti pamatyti, kas mūsų „planetoje“ jau užaugo, tačiau grįžus namo vėl tenka patiems ją prižiūrėti.

Gal todėl verta kasdien turėti bent kelias tylos minutes. Ryte savęs paklausti: ką šiandien noriu savyje auginti? O vakare – kas šiandien manyje augo? Kam atidaviau savo laiką? Ar leidau pykčiui ir nuoskaudai įsitvirtinti, ar pasirinkau meilę, kantrybę, atleidimą? Ar pastebėjau žmogų, kuris buvo šalia? Tai labai paprasti klausimai, tačiau gal būtent nuo jų ir prasideda kasdienis rūpinimasis savo siela. Nes galbūt kiekviena diena, kiekvienas pasirinkimas ir kiekvienas mūsų santykis yra mažas žingsnis viena arba kita kryptimi. Ir tada belieka tyliai savęs paklausti: ar savo pasirinkimais prie Jo artėju, ar nepastebimai tolstu?

Su dėkingumu

Šis savaitgalis nebūtų buvęs toks, koks buvo, be žmonių, kurie prisidėjo prie jo savo darbu, rūpesčiu ir parama.

Nuoširdžiai dėkojame Lietuvių Katalikų Religinei Šalpai už suteiktą finansinę paramą, kuri leido sumažinti rekolekcijų kainą dalyviams ir padaryti šį savaitgalį prieinamesnį atvykusiems iš skirtingų JAV valstijų. Tokia parama nėra vien finansinė pagalba – ji suteikia galimybę žmonėms susitikti, pabūti kartu, sustoti ir skirti laiko tam, kam kasdienybėje jo dažnai pritrūksta.

Ypatingas ir labai nuoširdus ačiū broliui kunigui K. J. Pranciškui Nekrošiui CSJ – už svetingai atvertas Regina Caeli Hermitage duris, už skirtą laiką, vedamus pokalbius, maldą ir tylą, kuriai buvo palikta tiek daug vietos. Už klausimus, į kuriuos ne visada reikia atsakyti iš karto, ir mintis, kurios kartu su mumis iškeliavo namo.

Iš Ermitažo išsivežėme ne tik prisiminimą apie Kolorado kalnus, bendrus vakarus ar už kalnų besileidžiančią saulę. Kiekvienas išsivežėme kažką savo – gal vieną svarbų klausimą, gal ramybę, gal norą kažkam paskambinti, atleisti, padėkoti ar tiesiog dažniau pastebėti žmogų, esantį šalia.

Ir gal tai yra gražiausia rekolekcijų dovana – sugrįžti į tą patį savo gyvenimą, bet pažvelgti į jį truputį kitaip.

Nuotraukos Kristinos Vyšniauskienės.