Šiemet į Lietuvių Dienas Los Andžele atvažiavau su pilna mašina keramikos ir kaip ir praėjusiais kartais visai neketinau nieko pardavinėti.

Norėjosi sukurti erdvę, kuri būtų kažkas tarp meno instaliacijos, kažko susijusio su apeigomis ir kvietimo pabūti kartu. Vietą, kurioje mano darbai būtų ne prekės, o savotiškas pasaulio suvokimo atspindys.

Atsivežiau tris “karūnas”, pagal Marijos Gimbutienės Didžiosios Deivės sampratą – gimimo, mirties ir atgimimo. Taip pat didžiules „nėščias“ vazas ir savo moteriškų formų vazeles su rankenėlėmis, primenančiomis rankas. Viską išdėliojau ant rankomis siūtų skiautinių, kuriuos kadaise sukūrė mano vyro prosenelė iš mamos pusės. Tarp keramikos įkurdinau iš savo daržo atsivežtas rūtas, o jurginus, serenčius ir protėjas nusipirkau netoli Šv. Kazimiero bažnyčios greitai atrastoje „Trader Joe’s“ parduotuvėje. Tokia maisto parduotuvė, kurioje kažkodėl visada galima rasti labai gerų gėlių!

Šiais darbais bandau kalbėti apie tai, kas man svarbu: moteriškąjį pasaulio pradą, kūrybą, globą, tarpusavio ryšius, gyvenimo ir mirties ciklus, mūsų santykį su gamta. Ne apie moteriškumą kaip visuomenės moteriai primestą vaidmenį, o apie vertybes, kurioms, mano manymu, mūsų pasaulyje turėtų tekti gerokai svarbesnė vieta.

Dar atsivežiau dubenį su daugiau kaip 300 savo rankomis kruopščiai nulipdytų keramikinių karoliukų ir ilgą raudoną siūlą. Idėją pasiskolinau iš kinų legendos apie raudoną likimo siūlą, jungiantį žmones.

Kviečiau lankytojus išsirinkti po karoliuką (ar kelis!) ir adata užverti juos ant siūlo – taip simboliškai prisijungti prie mažos, laikinai susibūrusios bendruomenės.

Jokių kainų, jokios prekybos, net savo „Instagram“ QR kodo neturėjau.

Ir tada pradėjo rinktis žmonės.

Vieni iškart susidomėdavo, kiti žiūrėdavo nustebę ar įtariai. Vieniems norėjosi kalbėtis apie mano darbų idėjas, kitiems visiškai pakako tik išsirinkti karoliuką. Ypač smagu buvo stebėti vaikus.

Viena mergaitė, Savannah, atėjo su lietuve mama ir dviem seserimis. Mergaitės kalbėjo angliškai, kaip ir mano pačios vaikai. Savannah taip įsitraukė į karoliukų vėrimą, kad niekaip negalėjo sustoti, nors jos seserims šis užsiėmimas nebuvo toks įdomus. Iki šiol prisimenu jos mėgstamiausią karoliuką. Kelis padovanojau jai parsivežti namo.

Kitos lankytojos mažas sūnelis susidomėjo karoliukų skaičiavimu (jau antrai dienai einant i pabaigą). Suskaičiavo net 300! Po 300-ojo jis užvėrė dar tris. Juos irgi atsimenu.

Keista, kiek daug tų mažų molio gabalėlių ir juos pasirinkusių žmonių dabar prisimenu.

Viena šeima buvo ypatinga tuo, kad lietuvis tėtis ir jo African American žmona dukrelę pavadino Rūta. Padovanojau mergaitei savo rūtos šakelę, mažą savo keraminį indelį su rūtos motyvu ir kelis karoliukus. Buvo taip miela, kad ji galėjo parsinešti namo tikrą augalą, kurio vardą nešioja.

Beje, per tas dvi dienas pastebėjau vieną įdomų dalyką. Mišrios šeimos ir lietuviai, atsivedę į šventę savo amerikiečius draugus ar partnerius, dažniausiai buvo gerokai atviresni mano pasiūlymui dalyvauti. Jie noriau sustodavo, klausinėdavo, rinkdavosi karoliukus, leisdavosi į pokalbius.

Gal todėl, kad jie jau buvo atėję su noru kažkuo pasidalinti – parodyti artimam žmogui dalelę savo kultūros. O gal todėl, kad gyvendami tarp kelių kultūrų yra labiau įpratę susidurti su tuo, kas nepažįstama, ir nebijo į tai įsitraukti.

Tuo tarpu nemažai vyresnių lietuvių tiesiog praeidavo pro šalį nė nestabtelėję. Ir tai man buvo įdomu. Atrodytų, atvažiavau su rūtomis, lietuviškais mitologiniais motyvais, keramika, primenančia senąsias kultūras, bet kartais lengviausia buvo susikalbėti su tais, kuriems visa tai nebuvo savaime pažįstama.

Kita lietuvė mama atėjo su trimis vaikais ir labai stengėsi juos supažindinti su lietuviška kultūra. Tėtis, kuris taip pat buvo kitatautis, tuo tarpu taip bijojo, kad vaikai nesudaužytų mano keramikos, jog jam buvo sunku atsipalaiduoti ir leisti jiems ką nors paliesti.

Suprantu jo nerimą, bet man taip norėjosi, kad tie vaikai galėtų dalyvauti ir jaustis laisvai. Manau, jiems ir taip buvo užkrauta nemaža atsakomybė pasirodyti gerais lietuvių vaikučiais. Visi aprengti geriausiais išeiginiais drabužėliais (Sunday best), su tautiniais atributais. Mama tikrai buvo įdėjusi daug darbo, kad šeima gražiai atrodytų, o tėtis rūpinosi, kad ir elgesys būtų nepriekaištingas.

Dvi vyresnės moterys į šventę važiavo net tris valandas. Viena jų buvo lietuvių kilmės ir atsivežė savo draugę amerikietę. Ji paklausė manęs, kiek kainavo mano vieta mugėje. Sužinojusi, kad mums buvo leista pasirodyti nemokamai ir kad nieko nepardavinėju, primygtinai įsiūlė 20 dolerių už vieną karoliuką – bent benzinui prisidėti (2 gallons ha ha)!

Mane tai labai sujaudino. Prisimenu, kokius spalvų derinius jos rinkosi. Vienas mano karoliukas dabar gyvena kažkur prie Beikersfildo, Kalifornijoje.

Kai kurie žmonės mano darbuose pamatė visai ką kita, nei pati buvau sumaniusi.

Viena vyresnė moteris, pažvelgusi į vieną mano karūną – tą atgimimo, à la Gimbutienė, – gana aistringai šūkčiojo, kad šis darbas jai primena M. K. Čiurlionio „Karalių pasaką“.

Buvo nuostabu matyti, kaip žmogus mano darbe įžvelgia kažką sava. Juk mūsų meno darbai tam ir yra skirti – kad kiti juose atrastų kažką sau. O tai, ką mes patys bandome parodyti, galų gale svarbu pirmiausia mums patiems.

Kita lietuvių kilmės amerikietė papasakojo, kad jaunystėje lankė pačios Marijos Gimbutienės paskaitas! Ji prisiminė, kaip vieną kartą atgavo savo egzamino darbą, prie kurio pažymio profesorė buvo parašiusi „neblogai“.

Pasirodo, Gimbutienė lietuviams studentams jokių nuolaidų nedarė. Reikalavo daug!

Man buvo be galo įdomu išgirsti tokį mažą, žmogišką prisiminimą apie moterį, kurios idėjos taip stipriai paveikė mano kūrybą.

Atėjo ir labai garbaus amžiaus lietuvė, gal kokių devyniasdešimties, lydima ją prižiūrinčios stiprios moteriškės. Ji papasakojo, kad daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų supažindino savo vyrą Kęstutį Mikėną su keramika, ir šis ja tiesiog susižavėjo. Taip stipriai, kad kitus šešiasdešimt metų gilinosi į kristalinių glazūrų kūrimą ir tobulinimą, o savo darbus rodė ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje!

Ji labai atidžiai apžiūrėjo mano darbus. Prisipažinsiu, buvo labai malonu.

O tada pasirodė trys septyniasdešimtmetės nutrūktgalvės seserys, kurias prisiminiau iš prieš porą metų vykusių Lietuvių dienų. Jos mane irgi atpažino!

Triukšmingos, pašėlusios, šiurkštokos, bet nepaprastai linksmos. Visos pasipuošusios milžiniškais gintaro karoliais. Vieni karoliai buvo tiesiog neįtikėtino dydžio, berods paveldėti iš tetos.

Visai neslėpiau, kaip jų noriu! Juokais vis prašiau atiduoti man, o jos, žinoma, mane erzino atgal. Ilgai plepėjome ir juokėmės.

Kartu su jomis buvo Native American kilmės vyras, kuris atpažino mano atsivežtas rūtas. Man buvo labai įdomu. Aš atsivežiau rūtą kaip kažką neatsiejamai lietuviško, o štai kitas žmogus ją pažinojo per visai kitokią tradiciją.

Vėliau pasiskaičiau, kad šis augalas į Ameriką atkeliavo su ispanais, taigi nėra vietinės kilmės. Bet kadangi rūta toks stiprus augalas, ilgainiui ją prisijaukino ir kai kurios vietinės bendruomenės, kaip ir mes, lietuviai.

Tiesa, teko pasikalbėti ir su vienu Los Andželo konsulato darbuotoju. Tik vienas iš visos delegacijos užsuko – matyt, kiti buvo labai busy busy kitais reikalais.

Jis svarstė, kad galbūt rūtą į Lietuvą atvežė Bona Sforca. Bet pasidairiusi internete radau kitą teoriją: žalioji rūta, mūsų tautinis augalas, į Lietuvą galėjo atkeliauti kartu su krikščionybe, bažnytine kultūra ir vienuoliais iš Viduržemio jūros regiono maždaug XVI amžiaus viduryje. Yra ir teorijų, kad dar anksčiau – Vytauto Didžiojo laikais, kartu su totoriais ir karaimais.

Vienas netikėčiausių susitikimų buvo su tėvu ir sūnumi, kurie, regis, visai atsitiktinai užklydo į mūsų meno erdvę. Ją, beje, nebuvo taip lengva surasti! Abiejų veiduose matėsi, kad gyvenimas jų nelepino.

Ir vis dėlto jie buvo nepaprastai atviri pokalbiui su žmogumi, kurio patirtis, interesai ir pasaulėžiūra turbūt gerokai skyrėsi nuo jų pačių.Tėvas vienu metu pasakė maždaug taip: „Visos tos mintys tavo galvoje… Aš niekada taip nesugalvočiau.“Mums visai nereikėjo vienodai matyti pasaulio, kad galėtume vieni kitais susidomėti. Nusiunčiau juos pažiūrėti labai jaudinančio VR filmo apie Lietuva, rodomo toje pačioje erdvėje. Jie nuėjo, pažiūrėjo ir paskui dėkojo už rekomendaciją.

Žinoma, ne visi susitikimai buvo tokie harmoningi.

Vienas lietuvis vyras labai sunerimo, kai pasiūliau jam ir jo žmonai, regis, korėjietei, užverti karoliuką ant raudono siūlo. Žmona, regis, visai norėjo dalyvauti, bet jis ją kelis kartus nusivedė šalin, perspėdamas, kad čia kažkokie raganų burtai, kokius lietuvės moterys mėgsta daryti! Tokios reakcijos tikrai nesitikėjau. Prisipažinsiu, pasijutau gana gerai.

Kita amerikiete moteris, išgirdusi, kad mano darbuose esama feministinių temų, puolė aiškinti, kad vyrai dabar pasidarė pernelyg moteriški, pernelyg homoseksualūs, pernelyg silpni, o mums juk reikia stiprių vyrų, kurie mus apgintų. Galiausiai pokalbį nutraukiau, nes visai nenorėjau ginčytis. Ne kiekvieną susitikimą būtina paversti diskusija.

Tačiau buvo ir pokalbių, kurie netikėtai palietė labai giliai.

Susipažinau su maždaug keturiasdešimties metų lietuve. Pradėjome kalbėtis apie emigraciją, apie tai, kiek metų jau gyvename toli nuo Lietuvos, apie Kauną ir tą keistą santykį su vieta, kurią kadaise palikome.Kažkaip priėjome prie bėgančio laiko temos, o ji staiga pravirko, pasakiusi, kad apgailestauja, jog jos gyvenimas prabėgo čia, toli nuo Lietuvos. Ji gana staiga išbėgo iš salės, bandydama paslėpti ašaras, ir nebegrįžo, nors aš labai tikėjausi su ja dar pasikalbėti. Kitą dieną vėl ją pamačiau, vilkinčią labai gražią, tokią Eglės žalčių karalienės suknelę. Pagalvojau, gal taip ji bandė save paguosti, pasijusti geriau, pradėti iš naujo. Vis dar apie ją pagalvoju. Norėčiau su ja šia tema pasikalbėti daugiau.

Buvo ir lengvesnių pokalbių. Sutikau jauną moterį, kurios tėtis lietuvis, kilęs iš Kauno (kaip ir aš!), ir kuri labai džiaugėsi planuojama kelione į Lietuvą kitą vasarą.Kalbėjomės apie rūtų auginimą, padovanojau jai nediduką savo keraminį indelį su rūtelėmis. Papasakojau, kad rūtos sėklas pirkau „Amazon“, ir ji apsidžiaugė, kad su tėčiu galės pabandyti jų užsiauginti. Juo labiau kad jos tėtis kaip tik yra kraštovaizdžio dizaineris! Pasijutau tarsi ir pati pasėjusi mažą sėklą.

Vienas iš jos draugų domėjosi aukšto degimo keramika ir šino glazūromis, tad, žinoma, turėjome apie ką pasikalbėti!

Ypač malonūs buvo pokalbiai su kitais menininkais. Kai dvi dienas praleidi visai šalia vieni kitų, atsiranda laiko geriau, artimiau susipažinti.

Apie Sigutę Miller jau zinojau porą metų– jos monospektaklį „Tragic Magic“ mačiau dar 2024 metais San Francisco. Bet per šias dvi dienas turėjome progą susidraugauti.

Ji jau penkiasdešimt metų dirba aktore, taip pat kuria nuostabias skulptūras iš gamtoje rastų medžiagų. Man ji pasirodė tokia atvira, miela, jaunatviška, pilna gyvybės. Padovanojau jai savo keraminį karoliuką, o kitą dieną ji man atnešė abalonės kriauklę. Toks paprastas apsikeitimas, o kiek jame šilumos.

Marina, lietuvė menininkė iš San Jose, vis juokavo, kad kai užsisuksiu, ji ką nors nuo mano stalo nugvelbs. Cha cha! Nors nieko nepardavinėjau, nusprendžiau Marinai padovanoti vieną savo moteriškų, organiškų formų vazelių. Sutarėme apsikeisti darbais – kada nors ji man duos ką nors savo sukurto. Man labai patinka mintis, kad mūsų darbai gali apsigyventi vieni kitų namuose ir kad nebūtina visko paversti piniginiu sandoriu.

Dar papasakosiu apie Danguolę.

Jau kelerius metus Danguolė domisi mano keramika, palaiko mane ir vis klausia, kada pagaliau pradėsiu pardavinėti savo darbus. Šįkart ji pajuokavo: „Tai kaip čia išeina – aš tau savo darbus parduoti galiu, o tu man savųjų ne?“

Ji jau seniai klausinėja apie mano didelius keraminius dubenis. Gal kada nors, nuvažiavusi pas ją į svečius, tiesiog vieną nusivešiu padovanoti. Danguole, kada mums pas tave tų vegetariškų cepelinų atvykti?!

Dar man labai patiko, kad Danguolė paėmė mane už rankos ir nusivedė prie savo darbų.

Pradėjo pasakoti, kaip sukūrė vieną triptiką. Jokios didingos meninės koncepcijos, jokio iš anksto sugalvoto pareiškimo. Ji tiesiog leido rankai ją vesti, stebėjo, kaip gimsta vaizdai. O grafikoje juk dar reikia mąstyti atvirkščiai – įsivaizduoti, kaip išraižytas vaizdas atrodys atspaustas ant popieriaus. Taip ji dirbo toliau, per tris kompozicijas, kol gimė triptikas.

Aš jį nusipirkau. Dabar jis jau mano namuose. Nusipirkau ir vieną jos vyro Almio paukščių fotografiją. Tokią labai sarkastišką: iš tolo matai gražų juodai baltą vaizdą, o priėjęs arčiau pamatai, kad tie paukščiai tupi ant savo baltų šūdų (sorry for my language;-)!

Dar vienas nuostabus pokalbis įvyko su mano draugės dukra Agna, kuri taip pat rodė ir pardavinėjo savo kūrybą.

Savo mene ji tyrinėja senąją lietuvių pasaką „Eglė žalčių karalienė“.Kalbėjomės apie vieną man ypač artimą šios pasakos interpretaciją – kad joje išlikęs atminimas laikų, kai žmogus ir gyvūnas buvo suvokiami kaip lygiaverčiai, kai dar nebuvome taip atsiskyrę nuo gamtos. Žaltys čia nėra tiesiog pabaisa. Pasakos užuojauta gali būti gyvūno, gamtos pasaulio ir moters, kurios likimas toks tragiškas, pusėje. Kalbėjomės ir apie tai, kaip šią istoriją galima skaityti per patriarchalinės santvarkos įsigalėjimą, kai moterų pavergimas ir gyvūnų nuvertinimas tampa susijusiais procesais. Žinoma, tai viena iš senosios pasakos interpretacijų, bet man ji labai prasminga. Buvau nepaprastai sužavėta, kad Agna jau buvo susipažinusi su tokiomis subtiliomis įžvalgomis ir pati apie jas mąstė.

Tarp visų šių pokalbių dar spėjau prisivalgyti kugelio, cepelinų ir koldūnų, trumpam išlėkti pažiūrėti latvių tautinių šokių, pasiklausyti senų lietuviškų dainų ir net šiek tiek apsipirkti.

Namo parsivežiau Danguolės triptiką, Almio fotografiją, nuostabų šiaudinį sodą, kurį sukūrė lietuvės iš San Diego, Sigutės dovanotą abalonės kriauklę ir pažadą kada nors sulaukti Marinos kūrinio.

Pati šventė buvo triukšminga – muzika, prekeiviai, alus, minios žmonių. Bet parapijos salėje, kur šeštadienį slėpėmės nuo lietaus, buvo ramesnė erdvė, kurioje galėjo vykti visi šie pokalbiai.

Atvažiavau su tokiu kaip ir “offering”, kuris išreiškė mano pasaulėžiūrą. O žmonės, užsukę prie mano stalo, atsinešė savo istorijas, prisiminimus, interpretacijas, pažeidžiamumą, išankstines nuostatas, humorą ir dosnumą.

Dviem dienoms susibūrė maža, laikina bendruomenė.

Iki šventės pabaigos buvo panaudoti visi maždaug 340 mano rankomis nulipdytų karoliukų. Tuos ilgus ilgus karolius parsivežiau namo. Ant jų liko visų tų žmonių pasirinkimai, maži prisilietimai ir, bent jau man, prisiminimai apie juos.

Instaliacijos jau nebėra. Skiautiniai sulankstyti, gėlės vysta, keramika grįžo namo.

Po viso vairavimo, daiktų krovimo, nešiojimo, dviejų dienų stovėjimo ir nesibaigiančių pokalbių grįžau laiminga ir kupina energijos.

Ir dabar galvoju, kad galbūt svarbiausias šios parodos rezultatas yra ne instaliacijos nuotrauka ir ne kam nors parduotas daiktas.

O šios istorijos.

Ir tie nuostabūs, keisti, netobuli žmonės, dėl kurių jos atsirado.